Jašos – Cirišų HES vandens


Jašos – Cirišų HES vandens Print This Post

„Jāšas – Bicānu – Kategrades–Zolvas – Sekstu–Rušona – Katleņa–Skudrinkas – Ciriša ežerai – Ciriša HES vandens saugykla – 35 km“

Maršrutą pradėkite Kastyrės kaime prie tilto – užtvankos per Jašos upę. Nesupainiokite su Preilių–Kraslavos vieškelio tiltu per Jašą!

Apie 850 m maršrutas veda Jašos upe prieš srovę, bet srovė labai menka. Ši atkarpa vasaromis būna užžėlusi vandens augalais, todėl šiek tiek nepatogu. Po 850 m upės ištakos paplatėja, o dar už 500 m pasieksite Jašežerį.

Jašežeris arba Jašo ežeras yra Latgalos aukštumos Feimanių oze, 149 m v. j. l. Jo plotas iš viso su sala sudaro 97,8 ha. Ilgis šiaurės pietų kryptimi – 1,6 km, didžiausias plotis – 0,8 km. Vidutinis gylis siekia 2,8 m. Didžiausias gylis ežero pietiniame gale siekia 4,1 m.

Toliau keliaukite rytų kryptimi į sąsiaurį, kuris Jašo ežerą jungia su Bicanų ežeru. Dešinėje yra pusiasalis su ąžuolynu, kuris dabar paskelbtas saugomu gamtos objektu. 2004 metais įkurtas Jašos ir Bicanų ežerų gamtos draustinis, kuriam priklauso minėtas pusiasalis ir Bicanų ežero salos.

Jašos ir Bicanų ežerų gamtos draustinio bendras plotas yra 311 ha, apie 82 proc. viso gamtos draustinio teritorijos užima abu ežerai. Beveik 15 proc. draustinio teritorijos dengia miškai, iš jų beveik 5 proc. biologiškai vertingi plotai. Žmogaus veiklos mažai paliesti lapuočių medžių ir įvairiažolių miško biotopai su savitu mikroklimatu, kuriems būdinga padidinta drėgmė ir kiti veiksniai, užtikrina retų nykstančių ir saugomų kerpių, samanų ir augalų rūšių išlikimą. Gamtos draustinyje randama parastoji plačioji platužė (kerpė) yra labai reta, auga drėgnesnėse, bet nelabai pavėsingose vietose drauge su vešliomis samanomis. Tai labai vertingas miško natūralių biotopų indikatorius ir Europoje, ir Latvijoje.

Paplaukus apie 2,8 km išplauksite iš sąsiaurio ir pasieksite Bicanų ežerą.

Bicanų ežeras yra Latgalos aukštumos Feimanių oze, 149 m v. j. l. Jo plotas yra 159,0 ha, iš viso su salomis – 164,2 ha. Ilgis šiaurės rytų – pietų kryptimi – 3,0 km, didžiausias plotis – 1,0 km. Vidutinis gylis siekia 4,1 m. Didžiausias gylis ežero pietiniame gale, per vidurį tarp pirmos salos, kurią važiuodami prie ežero mes matėme pirmą, ir kranto, siekia 18,8 m.

Bicanų ežero dešiniajame krante yra Gelenovos parkas, kur auga labai retų rūšių medžiai. Išlikę ir dvaro ūkiniai pastatai. Gelenovos parkas yra gamtos paminklas, saugomas nuo 1957 metų. Jis labai puošnus, auga net 23 egzotinių rūšių medžiai ir krūmai. Jo plotas yra 8 ha (ir sausuma, ir vandens telkiniai).

Parkas Bicanų ežero pusiasalyje įkurtas XIX a. paskutinį dešimtmetį. Priklausė dvarininkui, kuris parką įrengė dukros Helenos garbei. Pirmiau parkas ir buvo vadinamas Helenovos parku. Parko teritorijoje buvo dvaro pastatas ir jam priklausantys statiniai. Dvaras buvo renesanso stiliaus. Dvaro pastatų liekanos nugriautos 1990 metais, liko tik jų pamatai.

Medieninių augalų vietinės ir atvežtinės rūšys suformavo specifinį mišką. Parko pietinėje dalyje yra į miško parką panašūs želdiniai su didelėmis maumedžių ir raudonųjų ąžuolų grupėmis. Apie 0,5 km į pietryčius nuo parko auga įdomi maumedžių giraitė. Parke sutinkami ir tokie Latvijai nebūdingi medžiai kaip olandinė liepa, japoninis maumedis, raudonasis ąžuolas, pilkasis riešutmedis, kanadiniai topoliai, totoriškieji klevai, veimutinė pušis ir daug kitų įdomių medžių.

Penktajame kilometre pasieksite sąsmauką – vadinamąją Turčinką (kituose šaltiniuose Percovka), kuri sovietiniuose žemėlapiuose buvo žymima kaip atskiras ežeras, o dabar laikoma Bicanų ežero įlanka. Perplaukę sąsmauką už 300 m pasieksite vieškelio Jaunagluona–Kategradė–Kastirė pralaidas, kurios Bicanų ežerą jungia su Kategradės (Zvejniekų) ežeru. Čia yra svečių namai „Šaures“, kur prireikus galima susitarti dėl nakvynės.

Kategradės ežero plotis siekia 134,4 ha. Ilgis šiaurės pietų kryptimi – 2,7 km, didžiausias plotis 0,7 km. Ežero vidutinis gylis yra 1,6 m, giliausioje vietoje jis siekia 3 m gylį. Vasaromis ežeras labai užželia. Ežero nedidelis gylis ir sąžalynai lėmė tai, kad jame labai gausu žuvų. Esant palankiam orui čia galima pagauti labai daug lydekų.

Kategradės ežero šiauriniame gale yra Kategradės piliakalnis. Piliakalnis labai apaugęs mišku, neturi ryškių šlaitų. Kalnas yra 17 m aukštesnis už aplinkines pievas. Legendos pasakoja, kad šį kalną karo laikais supylė prancūzų kareiviai. Žinoma, pasakojimas neturi nieko bendro su tikra kalno kilme.

Iki Šaurių jau nukeliauta 5,3 km. Kategradės ežero link traukiame pietų pietryčių kryptimi. Ežero pietinis galas vasaromis labai užželia, todėl susidaro plaukiojančios salos, kurios vėjuotomis dienomis tam tikrose vietose sudaro užtvaras. Dabar situacija yra tokia, kad plaukiojančios salos susitelkė ežero įlankoje prie geležinkelio pralaidos, todėl arba valtis reikia nešti per geležinkelio bėgius, arba iki pralaidos ir per pralaidą reikia tempti iki Zolvos ežero. Iki geležinkelio nukeliauta 7,6 km.

Ir Zolvos ežero vakarinis galas prie geležinkelio vasaromis užželia, bet labiau į rytus žolių mažėja. Zolvos ežeras geografiškai yra Latgalos aukštumos Feimanių oze. Minėti ežerai buvo 149 m v. j. l., o Zolvos ežeras yra 149,6 m v. j. l. Ežero plotas be salų yra 351,2 ha, su salomis – 359,2 ha. Ilgis šiaurės rytų pietryčių kryptimi siekia 5,5 km, didžiausias plotis – 1,6 km. Vidutinis gylis yra 2,8 m, o didžiausias gylis viršija 6,5 m. Giliausios vietos yra prie ežero vakarinio ir šiaurrytinio kranto.

Po 9,2 km pasieksite Zolvos ežero plačiuosius vandenis. Čia dešiniajame krante matyti poilsio kompleksas „Zolvas“. Čia yra ir svečių namai, ir suomiška pirtelė, ir kempingo nameliai, ir sporto aikštelės. Toliau pasieksite pusiasalį, kur nuo sovietmečio veikia sodininkystės ūkis „Zolva“. Toliau matyti šviesiai melsvas pastatas – tai privatūs poilsio namai. Būti čia galima tik gavus savininkų leidimą.

Zolvos ežero šiaurinėje dalyje yra Krupeniškų piliakalnis, o šiaurės rytų dalyje Krupeniškų sentikių kaimelis, kur gyvenamos tik kelios sodybos. Yra kapinaitės ir sentikių cerkvė, labai jau apleista. Įdomiausias gamtos objektas – Latgalai nebūdinga maumedžių giraitė. Šiame ežero gale prireikus galima rasti priimtiną vietą nakvynei.

Ežero pietryčių gale pasieksite Rušuonicos upeliuką. Nukeliauta jau 12,6 km. Nuplaukę Rušuonicos upeliuku beveik 1 km pasieksite Daugpilio–Rėzeknės vieškelio tiltą. Greta automobilių stovėjimo aikštelės, už 20 metrų miške yra obeliskas Latvijos laisvės kovų dalyviams – III Jelgavos pėstininkų pulkui, Latgalos išlaisvinimo kovų metu 1920 metais čia kovojusiam su bolševikais. Paminklas atidengtas 1936 m. rugpjūčio 16 d. Autorius ir inžinierius – Zilevičius (Zilēvičs). Po II pasaulinio karo obelisko viršutinė dalis buvo nuversta. 1988 metų vasarą ji pastatyta į vietą. Paminkle iškirsti žodžiai: „III Jelgavos pėstininkų pulko kovos vieta pergalingame žygyje per Latgalą. 1920-01-16. Mes nešame saulę, laisvę ir nepriklausomybę Latvijai“ (3. Jelgavas kājnieku pulka cīņu vieta uzvaras gājienā pa Latgali. 1920.16.I. Mes nesām sauli, brīvību un patstāvību Latvijai).

Už tilto maršrutą tęskite Rušuonicos upeliu. Pavasariais šią atkarpą įveikti nesunku, bet vasaromis upeliukas labai užželia, pradeda klajoti plaukiojančios salos, na ir bebrai pasistengia statydami užtvankas. Taigi vasaromis reikia atsiminti, kad valtis teks šiek tiek tempti. Brendant dumble pasitaiko viena kita dėlė! Tokia atkarpa nėra ilga – tik 500 m.

Anksčiau ar vėliau, bet viskas kada nors baigiasi! Pasieksite nedidelį Sekstų ežerą (plotas 16,0 ha be salos, su sala 16,1 ha). Nukeliauta 14,7 km! Toje vietoje, kur Rušuonicos upelis įteka į Sekstų ežerą, dešinėje ežero pusėje matyti kapinaitės. Čia galima sustoti ir užkopti į piliakalnį. Nesenai čia buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai, o VAĮ „Latvijas valsts meži“ piliakalnį ir jo apylinkes sutvarkė – iškirto krūmokšnius, įrengė laiptelius ir pavėsinę. Verta pasivaikščioti įspūdingų pylimu, kuris driekiasi šiaurės kryptimi lygiagrečiai Rušuonicos upeliui. Vieta, kur pylimas baigiasi, sutvarkyta, įrengti laipteliai, atgal į piliakalnį galima aptekti miško keliuku.

Rušenicos piliakalnį pirmasis ištyrė ir išmatavo Ernestas Brastinis 1925 m. liepos 29–30 d. Aprašą ir matavimus publikavo savo 1928 metais išleistame darbe „Latvijas pilskalni: Latgale“.

Perplaukę nedidelį Sekstų ežerą, pietvakarių gale pasieksite upelį, kuris jungia Sekstų ežerą su Rušuono ežeru. Iš viso nukeliauta 16 km, pasiektas Rušuono ežeras.

Rušuono ežero plotas yra 2373,0 ha, iš viso su salomis 2407,0 ha. Tai aštuntas didžiausias Latvijos ežeras. Didžiausias ilgis siekia 13 km, o plotis – 5,5 km. Vidutinis gylis yra 2,9 m, bet maksimalus gylis siekia 29,9 m, ta vieta yra Ūbelių įlankos gale. Ežero konfigūracija labai sudėtinga, ilga kranto linija. Vakarinė dalis sudaro platesnę akvatoriją, jame yra 10 saugomų salų. Iš viso ežere yra 34 salos. Į rytus Rušuonas susiaurėja ir tampa vingiuota Ūbelių įlanka, kur daug vaizdingų įlankėlių ir salelių. Ją nuo Rušuono pagrindinės dalies skiria didelis mišku apaugęs pusiasalis, todėl šią ilgą įlanką dažnas vadina Ūbelių ežeru. Įlankoje vandens turistai gali praleisti ne vieną romantišką valandą.

Grįžtant prie mūsų maršruto – priekyje matyti dvi salos: mažesnė bevardė, o didesnioji yra Ozolų (ąžuolų) sala. Už jų matyti Berzų sala, garsi įspūdinga kormoranų (jūros kranklių) kolonija. Salos pietiniame gale perima 30 lizdų. Čia galima įsikurti, tačiau verčiau tai daryti salos šiaurinėje dalyje. Žinoma, nepamirškite, kad šie paukščiai nėra itin tylūs, o pabunda jie su pirmaisiais saulės spinduliais.

Nuo Berzų salos gerai matyti Upursala (Lielā, didžioji, aukų sala) ir greta esanti Priežų (pušų) sala. Upursaloje nakvynę įsirengti patogiau. Saloje būtinai raskite Rušuono Upurakmenį (aukų akmenį). Upursalos centrinėje dalyje yra kauburys, kurio aukščiausioje vietoje yra akmuo, dar dabar liaudyje vadinamas aukų akmeniu – Upurakmenis. Legenda pasakoja, kad akmenyje buvo iškalti ženklai, ant jo aukodavę ėriukus. Šiais laikais jokių žymių akmenyje nematyti. Upurakmenis yra 1,2 m aukščio, jo apimtis prie žemės yra 5,5 m. Akmuo stambiagrūdis, viršutinis sluoksnis apiręs. Atrodytų, kad dirbtinai nušlifuotas. Prie akmens ir ant jo kūrenta ugnis. Tai rodo ir apiręs akmens paviršius, ir atskilusios dalelės. Prie Upurakmenio buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Nerasta senų daiktų, pagal kuriuos būtų buvę galima nustatyti laiką, kai didysis aukų akmuo buvo naudojamas. Kol kas galima tiktai spėti, kad Upurakmenis kaip aukų vieta buvo naudojamas Kristapinių, Liepų salos ir Mazo Muceniekų kaimų, Kurtuošo piliakalnio ir kitų nedidelių arti esančių kaimelių gyventojų.

Planuojant vietą nakvynei, riekėtų atsižvelgti į savo judėjimo greitį. Riekia atsiminti, kad plaukiant Zolvos ežeru ir įplaukus į Rušuonicos upelį rasti vietos nakvynei pakrantėse bus sunku. Būtent todėl nakvynės vietas reiktų planuoti arba Zolvos ežero rytiniame gale, arba, įplaukus į Rušuoną, jo salose ar krante. Jeigu esat nusprendę apsistoti kurioje nors Rušuono salų, tausokite gamtą, nes salos – saugomi gamtos objektai. Nepalikite šiukšlių! Žinoma, tikri vandens turistai tai žino ir atsimena visada! Kitaip elgiasi vietiniai salų lankytojai…

Kitą dieną keliaukite palei Priežų salą ir už jos pasukite pietų kryptimi į Jaunagluoną. Už nugaros vakariniame krante lieka balta Rušuonos bažnyčia. Keliaujant į Jaunagluoną geras orientyras yra bokštas. Plaukite Jaunagluonos įlanka ir kanalu iki užtvankos. Nukeliauta 22 km. Čia valtis teks nešti. Galima nešti iš karto iki kitos gatvės ir tada leisti į vandenį, nes pralaida po gatve yra siaura ir sunkiai praplaukiama. Per užtvanką, prie kurios apsistojote, eina gatvė. Eidami ja vakarų kryptimi už 100 m prieisite Kameneco didįjį akmenį.

Jaunagluonos senasis pavadinimas buvo Kameneca, kilęs iš lenkų kalbos. Jis tiesiogiai susijęs su didžiuoju akmeniu, kurio ilgis yra 3,2 m, plotis 2,7 m, aukštis 1,5 m. Akmens viename šone stačiakampėje lentelėje lenkų kalba beveik neįskaitomas tekstas: „Šventojo Tėvo (popiežiaus) Klemenso XIII leidimu 1766 metais ant šios Petro uolos pastatyta koplyčia mūsų žemėje esančios Romos katalikų bažnyčios tikėjimo pavyzdžiu. Ji perkelta į dvarą, o šis akmuo ir davė jam pavadinimą Kameneca („Kamieniec“)“.

Šis užrašas rodo, kad ant akmens ar prie jo buvo katalikų koplyčia – maldos namai. Praėjusio amžiaus pradžios užrašai rodo, kad iš tiesų buvo ant akmens koplyčia, kur tilpo kelios dešimtys žmonių. Galbūt koplyčia nebuvo statyta ant akmens, galbūt jis stovėjo koplyčios viduje. Kituose šaltiniuose rašoma, kad žaibas akmenį perskėlęs pusiau ir koplyčia sugriuvusi. Kamenecos Didysis akmuo turi ir kulto akmens požymį – aukščiausioje vietoje yra cilindro formos duobė (30 cm skersmens, 30 cm gylio). Manoma, kad pirmiau akmuo iš tiesų buvo pagonių šventyklos dalis. Įvedus krikščionybę, t. y. nuo XVII a., pradėjus veikti jėzuitams, senosios šventyklos vietoje pastatyta koplyčia.

Po 500 m pasieksite kelio Jaunagluona–Rėzeknė/Daugpilis tiltą, už kuriuo įplauksite į nedidelį ežeriuką, pavadintą Katleniu (Katliņš). Nukeliavę 23,2 km, įplauksite į Skudrinkos ežerą (plotas 9,4 ha). Ežero šiaurinėje dalyje tęsiasi Tartakas, kuriuo tęskite kelionę iki Agluonos–Preilių vieškelio tilto. Ši atkarpa lengva keliauti ir vasaromis, ir pavasariais, taigi sunkumų nekils.

Nuplaukus iki minėto tilto, nuo maršruto pradžios nukeliauta 24,8 km. Čia ir Tartakas įteka į Cirišo ežerą.

Cirišo ežeras – antras didžiausias ežeras mūsų maršrute. Jo plotas be salų yra 629,3 ha, o su salomis 663,34 ha. Ežere yra buvusio Preilių rajono dvi didžiausios salos: Upursala (18,24 ha) ir Jokstų (Uošų, uosių) sala – 15,80 ha. Ežero ilgis šiaurės vakarų pietryčių kryptimi yra 5 km, o plotis 2,5 km, vidutinis gylis 5 m, bet didžiausias gylis 10,5 m. Ežeras su Ruskulių ežeru ir apylinkėmis – 1297 ha sudaro gamtos parką. Cirišo ežero salos yra šio parko gamtos draustinio zonoje ir gamtos apsaugos taisyklėse nurodyta, kad draustinio zonoje draudžiama įrengti turistų poilsio vietas, kur gyvenama ilgiau nei tris paras. Taigi vieną naktį vandens turistai gali drąsiai praleisti vienoje salų.

Jaunmuižos įlanka apiplaukite Jaunmuižos (Ksaverinos) pusiasalį, kurio gale yra kempingas, ir keliaukite į Upursalą. Saloje VAĮ „Latvijas valsts meži“ yra įrengusi taką, kuriuo verta pasivaikščioti. Einant taku galima prieiti Upurkalnį. Anksčiau buvo manyta, kad Upursalos Upurkalnis yra žmogaus rankų nepaliesta kulto vieta. 1977 metais archeologas J. Urtanas Upursalą ištyrė ir vadovavo archeologiniams kasinėjimams. Paaiškėjo, kad Upurkalniui būdingi piliakalnio požymiai. Kalnas ir sala vadinti aukų vietomis, tačiau archeologai nerado nieko, kas patvirtintų čia buvus senovės kulto vietą. Pagal atrastus daiktus Upursalos Upurkalnio piliakalnis pradėtas naudoti I tūkstantmetyje prieš mūsų erą ar I mūsų eros tūkstantmečio pradžioje, o gyvenvietė kalno papėdėje įsikūrė apie I mūsų eros tūkstantmečio vidurį.

Iš Agluonos į Upursalą galima patekti motorizuotu plaustu, iš anksto jį užsisakius. Su valtimis galima sustoti salos rytinėje, arba Agluonos, pusėje, t. y. ten pat, kur sustoja plaustai. Valtis galima patogiai palikti prie įrengto lieptelio. Čia galima įsirengti ir gerą vietą nakvynei, tačiau reikia atsiminti, kad didesnei kompanijai čia gali būti ankstoka. Iki Upursalos nukeliauta 28,4 km.

Upursalos apžiūra galima baigti dviejų dienų kelionę ir keliauti per sąsiaurį į Agluonos maudyklas, kur patogu sustoti ir valtims, ir automobiliams.

Jeigu norite pasigrožėti gražiais vaizdais, atsiveriančiais nuo Cirišo ežero į Agluonos baziliką, tai patartina tęsti maršrutą ežeru ir kelionę baigti ežero pietryčių gale netoli nuo Agluonos bazilikos stovėjimo aikštelės. Šiuo atveju būsit nukeliavę apie 30 km.

Jeigu planuojate kelionę tęsti, tai apiplaukę Upursalą, toliau keliaukite Jokstų salos link. Už salos pasukite kairėn, rasite įrengtas vietas palapinėms nuosavoje žemėje, todėl reikia savininko leidimo. Įlankoje dešinėje išteka Tartakas, arba Saliniekų upelis, kuriuo galima patekti į Cirišo HES vandens rezervuarą. Tartakas išteka iš Cirišo, jis yra 30,5 km nuo maršruto pradžios. Plaukdami apie 2 km Tartaku, pasieksite autokelio Agluona–Viškiai tiltą, o dar po 0,7 km pasieksite upelio žiotis – jis įteka į Cirišo HES įlanką.

Cirišo HES vandens rezervuaras yra vienas didžiausių dirbtinai užtvenktų ežerų Latgaloje. Šis ežeras yra šeštasis didžiausias buvusiame Preilių rajone tarp natūralios kilmės ežerų. Cirišo HES vandens rezervuaras sukurtas 1960 metais pastačius hidroelektrinę ir pakėlus vandens lygį 10–12 m. priklausomai nuo užtvankos veiklos, vandens rezervuaro plotas gali keistis nuo 210 iki 260 ha. Prieš užtvenkiant, čia buvo nedidelių ežerų virtinė, kuriuos tarpusavyje jungė Cirišo upė. Šie ežerėliai buvo išsidėstę poledynmečio dauboje, todėl jų gylis buvo labai didelis, siekė net 34,5 m. Tarp ežerų buvo tokie kaip Dziliūksnos, Jagodkų, Pirtspakurio, Tūleišio, Raudinių ežerai ir Seklių malūno ežeras. Vandens rezervuaro ilgis 7,3 km, plotis siekia 2,6 km.

Tęskite kelionę įlanka, iki įplauksite į didįjį rezervuarą. Čia pasukite į rytus ir plaukite iki antros salos, kur yra nakvynės vieta. Nukeliauta 34,7 km.

Priklausomai nuo judėjimo greičio, aprašytą atkarpą galima nukeliauti per dvi dienas. Greitesni vandens turistai nukeliauja ir iki Pakalnio (Pakalnių) ežero, nakvoja jo pakrantėje. Su tolimesniu maršrutu galima susipažinti tekstas „Tartaku“ ir tęsti kelionę.