Dubnos aukštupys | Dēkaiņi

Dubnos aukštupys


Dubnos aukštupys nuo Siverio ežero iki Luknos ežero

„Dubnos aukštupys nuo Siverio ežero iki Luknos ežero – 50 km“

Dubna yra Latgalos ilgiausia upė. Jos ištakos ir žiotys – Latgaloje. Dubna išteka iš devintojo pagal dydį Latvijos ežero – Siverio. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad Dubna išteka iš Carminio ežero, tačiau mes palaikome nuomonę, kad Dubna išteka iš Siverio. Ir vietiniai gyventojai upelį, jungiantį Siverį su Ardavu ir Lejos ežeru vadina Dubna.

Dubna yra Dauguvos vidurupio dešinysis intakas, be to, tai antras pagal ilgį Dauguvos intakas Latvijos teritorijoje. Ilgesnė tik Uogrė – 188 km. Dubnos ilgis 120 km, nuolydis 76 m, baseino plotas 2780 km2, vidutinis debetas deltoje: per metus 16,7 m3/s, potvynių metu 112 m3/s. Turizmui naudojama visą sezoną nuo Viškių ežero, tačiau esant žemam vandens lygiui gali būti problemiška judėti nuo ištakų iki įtekant į Viškių ežerą. Aukštupyje iki Viškių ežero daug vėjovartų ir seklumų. Yra ir mažų hidroelektrinių, jų šioje atkarpoje net keturios, dviejų vandens malūnų užtvankos, vienas kelio pylimas.

Aukštupyje, tekėdama per Latgalos aukštumą, Dubna labai srauni, slenksčius keičia užutekiai. Tiksliau sakant, buvo srauni, nes gražiausios ir srauniausios upės atkarpos po 2000 metų buvo užtvindytos statant mažąsias hidroelektrines. Iki jų statybos čia buvo vandens malūnų griuvėsiai ir užtvankų likučiai, vietoj jų vėliau buvo pastatytos minėtos hidroelektrinės. Neužtvindytose upės atkarpose plotis siekia apie 10–15 m.

Už Viškių ir Luknos ežerų Dubna jau teka Jersikos lyguma. Čia upė platesnė ir gilesnė. Plotis siekia 15–20 m. Upės kraštai žemi, todėl seniau pievos ir arimai palei upę būdavo užliejamos. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Latvijos vyriausybė finansavo vieną didžiausių to meto melioracijos priemonių ir sutvarkė 61,6 km upės atkarpą. Sovietmečiu Pelečių seniūnijoje įrengtas 614 ha ploto polderis su siurbline ir 2,3 km ilgio apsauginę užtvanka. Riekia pridurti, kad dabar polderio plotas pradeda užželti krūmais, o nusausinimo sistema pradeda irti. Po melioracijos darbų Dubnos pakrantėse ypač daug senųjų upių, ypač atkarpoje nuo Špuogių–Preilių kelio tilto iki Arendolės ir Vecvarkavos (Upmalos). Didžiausi dešiniojo krašto intakai yra Feimanka, Uoša, Jaša, Šusta, Divklė ir Egliupė, o kairiojo – Kalupė, Malnavinia, Kucupė ir Berzupė. Dešiniojo kranto intakai ilgesni negu kairiojo, nes kairiojo kranto upės teka tiesiai į Dauguvą. Dešiniojo kranto ilgiausias intakas Feimanka (72 km) yra daugiau negu du kartus ilgesnis negu ilgiausias kairiojo kranto intakas Kalupė (32 km).

Aukštupyje Dubna dažniausia teka miškais. Didžiausias miškų masyvas, kurį šioje atkarpoje Dubna kerta, yra nuo Staškevičių iki Laukų Liaperių.

Dubnos apylinkės visoje atkarpoje nuo Špuogių iki Lyvanių yra naudojamos žemės ūkiui, todėl miško masyvų nėra. Paprastai krantai apaugę krūmais: karklais, žilvičiais, alksniais, ievomis ir kt. Tiktai Arenduolėje prie pat upės yra gražus Arenduolės dvaro parkas su šimtamečiais medžiais.

Už Ruožupės Dubna paplatėja, čia jos plotis siekia vidutiniškai 20–25 m. Tai dėl to, kad čia viena paskui kitą į Dubną įteka du didžiausi intakai – Uoša ir Feimanka. Prie Ruožupės yra vandens stotis, kur vykdomi hidrografiniai matavimai. Vasaromis Dubna labai užželia, ypač už Ruožupės, todėl 2009 metais ši upės atkara buvo pagilinta. Planuota pagreitinti tėkmę, kad upė ne taip užželtų vandens žolėmis. Prieš Lyvanius Dubnoje yra kelios nedidelės salelės, prie kurių pavasariais susidaro ledo sangrūdos. Pačiuose Lyvaniuose 2001 metais buvo rekonstruota Straumės HES. Už HES, prieš įtekėdama į Dauguvą, Dubna sudaro palyginus plačią ir šakotą deltą, kuri staigiai pasuka iš vakarų šiaurės link. Toliau Dubnos aukštupio smulkesnis maršruto aprašymas.

Kelionę pradėkite Dubnos pradžioje – prie Siverio ežero. Norintys nuvažiuoti ten, turėtų pirmiau važiuoti iki Kombulių, pasukti į Kombulių–Aulėjos kelią ir už 7 km pervažiuoti tiltą per Dubną. Už tilto pirmajame posūkyje prie kelio nuorodos į Vanagius pasukite dešinėn ir po 1,5 km vėl pasukite dešinėn – atvažiavote. Kairėje matyti įkalnė ir Braslavos piliakalnis. Jeigu norite prieiti prie ežero, reikėtų iš anksto suderinti su žemės savininku, gyvenančiu artimiausiame name.

Prieš sėsdami į valtis, būtinai įkopkite į Braslavos piliakalnį. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria fantastiška panorama į Siverio ežerą ir Latgalos aukštumą. Vietos gyventojai čia švenčia Jonines, uždega Joninių ugnį. Čia patogu pradėti kelionę.

Dubnos upe plaukite į Ardavo ežerą. Ardavo dešiniąja pakrante plaukite vakarų kryptimi į užžėlusį Pluotenių ežerą. Čia išsiskiria kartografų ir geografų nuomonės – ar Pluotenis yra atskiras ežeras, ar tiktai Ardavo įlanka? Kad ir kaip būtų, bet naujausiuose kartografijos šaltiniuose atsiranda Pluotenis, todėl manysime, kad tai atskiras ežeras. Įplaukdami į jį matysite daug nendrių ir vandens augalų, o tarp jų – kelių metrų pločio vandens juostą, kuri po 800 m tampa Dubnos upe. Nuplaukę dar apie 450 m pasieksite Kombulių–Aulėjos kelio tiltą. Iš viso nukeliauta 3,7 km.

Už tilto Dubnos upe dar teks paplaukti 750 m ir pasieksite Lejos ežerą. Prie Dubnos žiočių ežere yra jauki poilsio vieta, kurią prižiūri už 350 m stovinčių svečių namų „Lejasmalas“ šeimininkai.

Lejos ežeras telkšo vingiuotame poledynmečio dauboje tarp Ardavo ir Carminio ežerų. Dugnas pietiniame gale platesnis (nuo Dubnos įplaukus į ežerą ji lieka kairėje), o šiaurės vakarų pusėje susiaurėja (šia kryptimi ir tęskite kelionę). Ežere yra trys gilios vietos: 30,7 m pietinėje dalyje, 34 m priešais rytinį krantą, tai giliausia ežero vieta, ir 15 m pietryčių gale. Vidutinis gylis yra 8,2 m. Lejos ežeras yra dešimtas pagal gylį Latvijoje. Ežero plotas 177 ha, iš viso su salomis 178 ha.

Ten, kur ežero plačiausias pietinis galas susiaurėja, siauriausioje šiaurės vakarų dalyje yra dvi salos, kurias galima apiplaukti ir iš rytų, ir iš vakarų pusės. Tęskite kelionę šiaurės vakarų kryptimi – ežeras siaurėja, kol sąsiaurio gale pasiekia Dubnos upės žiotis ir įteka į Carminio ežerą. Čia yra ir tiltas. Kelionėje įveikta 6,1 km.

Carminis (Carmanis) – kitas ežeras mūsų maršrute. Jo plotas yra 222 ha, iš viso su vienintele sala – 224 ha. Ežero ilgis siekia 5,6 km, o plotis 0,6 km. Vidutinis gylis yra 9,3 m, o didžiausias – 30,6 m. Ir Carminis yra vienas gražiausių giliųjų ir didžiųjų ežerų Dagdos oze. Tai poledynmečio kilmės ežeras, plyti šiaurės vakarų pietryčių kryptimi. Krantai statūs ir apžėlę, todėl ypač gražus kraštovaizdis pavasariais ir bobų vasaros dienomis. Ežere yra daug įlankų ir sąsiaurių. Ežero giliausia dalis yra šiaurinėje pusėje. Už ežero dviejų salų kairėje pusėje išteka Dubna. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad tai tikrosios Dubnos ištakos, tačiau, kaip dažnai būna, nuomonė dėl upių ištakų skiriasi. Siekiant apsaugoti gražų kraštovaizdį ir vandenplūkių šeimos augalus, Carminio pakrantėse 2004 metais įkurtas Carminio ežero gamtos parkas, kurio plotas 529 ha.

Įplaukę į Carminį plaukite palei kairįjį krantą vakarų kryptimi. Pamažu sukite šiaurėn. Priekyje matyti dvi salos, už kurių matyti minėtos Dubnos ištakos. Plaukiant šiaurės kryptimi ežeras siaurėja ir, nuplaukę apie 2,5 km nuo Dubnos ištakų, pasieksite ežero siauriausią vietą. Po 1,7 km pasieksite Dubnos ištakas. Jos pasislėpusios krūmuose priešais mažąją salą, kuri yra labiau šiaurėje.

Po 450 m pasieksite Zuosno ežero deltos įlanką, kuri vasaromis paprastai užželia. Dar po 400 m įplauskite į Zuosno ežerą. Ežero plotas 18 ha, vidutinis gylis 2,0 m, o didžiausias gylis siekia 3,0 m. Čia laikykitės kairiojo kranto, nes Dubnos ištakos yra ežero vakaruose. Po beveik 0,6 km pasieksite apgriuvusį tiltelį. Kažkada čia buvo pėsčiųjų tiltelis, dabar stovi tik pavieniai mediniai stulpai. Nuslūgus vandeniui ši vieta naudojama kaip brasta. Upės vaga palyginti plati, vietomis siekia net 30 m, bet užžėlusi nendrėmis ir kitais vandens augalais. Už tiltelio liekanų už kokių 500 m upėje yra įrengtos trys pralaidos, virš jų eina kelias, kuriuo išvežamas žvyras iš karjero, kuris matyti kairėje pusėje. Karjeras įkurtas 2010 metais. Čia teks valtis tempti virš pralaidų keliuku. Tuojau už pralaidų upė priartėja prie Kraslavos–Agluonos kelio. Šioje vietoje upė staigiai suka į pietus ir teka lygiagrečiai keliui. Už 1,0 km pasieksite Sakovos malūno ežerą ir tiltelį per užtvanką, jungiančią Aizupę su Kraslavos–Agluonos keliu. Ir čia valtis reikės pernešti. Po 0,3 km pasieksite šio vieškelio tiltą per Dubną. Iš viso nukeliauta 9,4 km.

Už tilto po 290 m įplauksite į Sakovos ežerą. Ežero plotas 22 ha, jo vidutinis gylis yra 1,8 m, o didžiausias – 2,0 m. Ežere laikykitės arčiau šiaurinio kranto, nes Dubna išteka ežero šiaurrytinėje pusėje, kur arti kranto matyti namai. Ežero viduryje kairėje matyti vienintelė ežero sala.

Perplaukę ežerą toliau plaukite Dubna per mišką, kol po 2,3 km pasieksite Kovaliovos malūno tvenkinį. Nuplaukę dar 260 m pasieksite malūno užtvanką. Čia teks valtis pernešti. Krante už beveik 150 metrų matyti melsvai žalia Kovaliovos sentikių cerkvė. Galite ją apžiūrėti. Cerkvė statyta 1861 metais. Čia galima užsisakyti ekskursiją su pasakojimu apie sentikių tradicijas ir ikonų tapybą. Beje, būtina laikytis sentikių papročių – moterims teks apsigobti skarele ir segėti ilgą sijoną, vyrai turės būti ilgomis kelnėmis. Ekskursija užsakoma telefonu 65646278.

Apžiūrėję cerkvę sėskite į valtis ir tęskite kelionę. Tiesiai iki Škeltuovos–Graverių kelio tilto per Dubną yra apie 300 m, upe šis atstumas siekia beveik kilometrą – 980 m. Prie šio tilto būsite nukeliavę iš viso 13,3 km.

Kitus 3 km Dubna vingiuoja krūmais užžėlusiomis pievomis lygiagrečiai Škeltuovos–Graverių kelio. Vidutinis atstumas nuo upės iki kelio yra 150–350 m. Po 3 km upė įteka į Aksenovos ežerą. Šis ežeras su šešiomis salomis yra vienas gražiausių mažųjų ežerų per visą kelionę. Kai kuriuose šaltiniuose nurodyta, kad ežere yra septynios salos. Kažkada taip galėjo būti, tačiau didžiausia sala susijungė su šiaurėje esančia mažesne ir dabar tai viena sala. Aksenovos (Aksionovos, Anisimovos, Savičio) ežero plotas 1,25 km2, iš viso su salomis 1,32 km2. Vidutinis gylis 3,5 m, didžiausias 9,4 m. Šiauriniai krantai žemi, pietiniai – statūs, vaizdingi. Kranto linijos ilgis siekia 5,5 km. Didžiausios salos plotas yra 5,1 ha. Ežeras pietvakarių pusėje 7–9,4 m gylio, krantai smėlėti, giliau – dumblas.

Jeigu norite rasti Dubnos ištakas iš ežero, plaukti turėtumėte per vidurį tarp salų. Priešais kairės pusės antrąją salą ieškokite ištakų. Ežeru busit nukeliavę 1,55 km ir dar po 300 m pasieksite Graverių–Aksenovos–Škeltuovos kelio tiltą. Iš viso nukeliauta 18,1 km. Jeigu norite pamankštinti kojas, galite nueiti iki Peipinių katalikų bažnyčios – iki jos vos 1 km. Teks eiti pietų kryptimi. Nuo kelio atsiveria gražus vaizdas į ką tik perplauktą Aksenovos ežerą. Nuo bažnyčias matyti ir Peipinių ežeras. Peipinių parapija įsteigta po Pirmojo pasaulinio karo, pirmasis kunigas buvo Janis Ziemelis (Jānis Ziemels). Kaimo parapijai palyginus didelė rastinė bažnyčia su dviem bokštais statyta 1926 metais parapijos narių lėšomis. Peipinių kunigas Juozapas Liaksė (Jāzeps Ļakse) 1931 metais užklojo skardinį stogą, bokštus pastatė aukštais smaigaliais, apskardino. 1935 metais bažnyčia apkalta lentomis ir nudažyta. Kunigas D. Punculis (1955–1972) išardė rastus ir apmūrijo plytomis, užtvėrė geležinę tvorą, pastatė vartus tarp betono stulpų. Kunigas Stanislovas Svilanis (Staņislavs Svilāns) 1955 metais už bažnyčios priešais presbiteriją pastatė prieglaudą. Bažnyčia pavadinta Mergelės Marijos Sopulių Motinos bažnyčia. 2002 metais Peipinių bažnyčia įtraukta į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašo projektą. Bažnyčioje yra meno objektų, kurie 2001 metais įtraukti į saugomų objektų sąrašo projektą – bažnyčios sietynas, žvakidės, relikvijos.

Už tilto po 1,2 km priplauksite prie Upės Kudinių vandens malūno, kur įrengta gera poilsio vieta ir palapinių zona. Apsigyvenimą poilsinėje reikia suderinti telefonu 29734566. Čia užtvankos nėra ir galima keliauti toliau, valčių nereikės pernešti. Dešinėje yra namai, o čia pat greta miške Bryverių piliakalnis. Jį 1941 metais atrado ir aprašė A. Gusaras.

Medžiais apaugęs Bryverių piliakalnis pastatytas apie 15 m aukščio Dubnos upės dešiniajame krante, kur sudarydamas 8 m gylio vagą, įteka nedidelis upelis. Taip ir susidarė žemės kampas, kurio šiauriniame, rytiniame ir pietryčių skardinguose šlaituose yra sraunios srovės išgraužti griovai, o pietinį ir pietvakarių šlaitus riboja statūs Dubnos upės krantai. Šiaurės vakaruose, kur nėra natūralių kliūčių, piliakalnis nuo apylinkių atskirtas 45 m ilgio, 5 m pločio ir 1 m aukščio pylimu. Jo priekyje upės griovio šlaitas kuriame matyti antrojo griovio liekanos, pats griovys piliakalnio priekyje užartas. Pylimo viduje yra 8 m pločio ir 0,5 m gylio griovys, ribojantis lygią 35×40 m aikštelę. Jos kraštuose kažkada buvo 0,2–0,3 m aukščio sankasa, bet dabar jos nė nematyti. Piliakalnio aikštelėje rastas daugiau negu 0,4 m storio kultūrinis sluoksnis, susidaręs lengvame priesmėlyje. Čia atrastos nežiestų lygių indų šukės, pagal kurias galima spręsti, kad piliakalnis buvo apgyvendintas mūsų eros pirmajame tūkstantmetyje.

Už Upės Kudinių vandens malūno nuplaukę 3 km pasieksite dar vieną tiltą. Ši kartą tai Agluonos–Škeltuovos kelio tiltas. Nuo maršruto pradžios nukeliauta 22,35 km.

1,3 km nuo kelio pasieksite Staškevičių HES vandens rezervuarą, dar už 0,5 km kairėje pusėje yra vieta, kur išsišakoja Dubnos vingis. Jis perkastas ir upės vaga ištiesinta. Toje atkarpoje yra Staškevičių HES užtvanka. Iki jos dar 250 m, o už jos ištiesinta atkarpa tęsiasi dar 250 m. Šioje vietoje iš kairės pusės vėl prasideda natūrali Dubnos vaga. Ekstremalūs keliautojai gali pabandyti apiplaukti HESĄ senąja vaga, tačiau turėtų atsiminti, kad vandens lygis bus mažesnis negu ištiesintoje atkarpoje. Šis Dubnos vingis yra 3 km ilgio, ir į visą maršrutą mes jo neįskaičiuojame.

Nuo šios vietos kitus 7 km Dubna teka per didžiausią ir visiškai neapgyvendintą miško masyvą visame maršrute. Žinoma, ir geresnių kelių visoje apylinkėje nėra. Dalis Dubnos šioje atkarpoje skiria Agluonos ir Daugpilio apskritis. Nuplaukę šiuos 7,0 km pasieksite nedidelį medinį tiltą. Pagaliau upės abiejuose krantuose matyti namai. Apie 50 m nuo tilto pasieksite upės išsišakojimą, nes dalis upės teka tiesiai, o dalis pasuka į kairę ir sudaro vingį. Po 520 m atkarpos susijungia. Tiesioji atkarpa yra 150 m ilgio. Nuo šios vietos nuplaukę 0,5 km Dubnos kairėje pusėje miške pamatysite Liaperių piliakalnį. Jį pirmasis ištyrė ir aprašė garsusis pirmasis Latvijos senovės tyrėjas Ernestas Brastinis. Jis buvo pirmasis tyrėjas, pradedant nuo 1922 metų, kiekvieną vasarą keliavęs ir tyręs Latvijos piliakalnius. E. Brastinis išleido keturias knygas apie Latvijos piliakalnius. Kiekviena knyga buvo skirta vis kitam Latvijos kraštui ir jame aprašytiems piliakalniams. Knyga apie Latgalos piliakalnius išleista 1928 metais. Čia aprašytas ir Liaperių piliakalnis, ir toliau esantys Greitos kalnas ir Baranovskos piliakalnis.

Liaperių piliakalnis yra pavienis apvalus kalnas, iškilęs 28 m virš Dubnos lygio. Kalnas turi nedidelę išlenktą apie 35 m skersmens aikštelę. Du metrai žemiau palei aikštelės perimetrą matyti terasa. Dar viena terasa yra keli metrai žemiau pirmosios. Abi šios terasos labai sunykusios, nes kalnas buvo ariamas. Piliakalnis iš smulkaus smėlio, visas apaugęs spygliuočių mišku.

Apie piliakalnį pasakojamos įvairios legendos. Viena jų pasakoja apie merginą, gyvenusią kalne. Ji ten buvusi uždaryta, todėl norėjusi pabėgti. Kartą ji buvo išėjusi ir prašiusi žmonių karolių, kad vėl taptų laisva. Karoliai turėję būti ypatingi – dveji ir vienodi. Jeigu kas nors merginai būtų padavęs tokius karolius, ji būtų galėjusi išeiti iš piliakalnio. Tokių karolių niekas nedavęs, todėl mergina turėjusi likti kalne. Ten ji dabar gyvenanti ir dabar.

Kitoje legendoje pasakojama, kad kalno viduje gyvenęs kažkoks didikas, kuris saugojo savo turtus. Kartą, vykstant karui, jis paėmęs savo turtą ir sukrovęs į ratus – ruošėsi išvažiuoti. Žirgai pradėję lėkti ir didiką su visu turtu įvertę į ežerą papėdėje. Ežerėlis dabar užakęs.

Nukeliavę dar 2,2 km pasieksite Škyviškių HES vandens rezervuarą. Nuplaukus apie 1,5 km pasieksite kitą piliakalnį – Greitos kalną. Pavadinimas „Greitos kalnas“ aiškinimas skirtingai. Vienas variantų, kad gyvenusi gražuolė milžinė Grieta, kuri buvo palaidota kalne. Kita legenda pasakoja, kad „Greida“ reiškia sankasą, užtvanką, plg. rusų „griada“. Ernestas Brastinis rašė, kad šis aiškinimas yra priimtiniausias, nes toje vietoje yra apie 70 m ilgio tiesi sankasa. Dubna juosia 30 m aukščio piliakalnį iš trijų pusių. Nuo upės neapsaugotoje pusėje buvo iškastas platus griovys, nuo kurio dugno iki sankasos yra 9–10 m. Dabar piliakalnis yra apaugęs mišku. Ir apie šį kalną pasakojamos legendos. Kartą vakare žmonės matę, kad piliakalnyje atsivėrę vartai. Vartuose spindėjusi ugnis. Ten stovėjusi daili moteris, o greta jos – juodi šunys. Greitai vartai vėl užsivėrę ir ugnis išnykusi.

Nuplaukę 0,9 km pasieksite HES užtvanką. Škyviškių HES pastatyta 2001 metais. Tai viršutinė kaskados HES, žemiau yra Dubenecos HES, už jos – Galvanų HES. HES kompleksą sudaro monolitiniai gelžbetonio pamatai, ant jų iš metalinių konstrukcijų sumontuota turbinos anga ir generatorių patalpa su plokščiųjų diržų pavara. Virš jų konteinerio tipo antstatas su elektros aparatūros įranga. Šią ir abi kitas hidroelektrines prižiūri UAB „Novators“. Iš viso nukeliauta 37,0 km.

0,6 km už Škyviškių HES prasideda Dubenecos HES vandens rezervuaras, o dar po 0,74 km pasieksite HES užtvanką. Dubenecos HES yra antroji šioje kaskadoje, tačiau pirmoji, pastatyta 2000 metais.

0,47 km už Dubenecos HES užtvankos prasideda trečiosios ir paskutinės HES vandens rezervuaras. Tai Galvanų HES, naujoje vietoje pastatyta 2001 metais. Ji mažiausio galingumo. Abiejų pirmųjų HES galingumas yra 450–500 kW kiekvienos, o Galvanų HES per pusę mažiau – 250 kW.

Vasaromis būna ir taip, kad per šios HES užtvanką išteka visiškai nedaug vandens, todėl vandens turistams sunkiau įveikti šią atkarpą. Jeigu pavyksta prie HES atplaukti apie pusiaudienį, tai galima tikėtis, kad bus atidarytas šliuzas ir vandens užteks tam, kad būtų galima normaliai tęsi kelionę. Parastai šliuzai atidaromi 13 00–14 00.

Priešais užtvanką dešiniajame krante mišku apaugusį galima matyti Baranovskos piliakalnį. Praėjusio amžiaus trečiajame ketvirtajame dešimtmečiuose kalnas buvo plikas ir ariamas. Kaip ir pirmuosius du, šį piliakalnį pirmasis ištyrė ir aprašė Ernestas Brastinis.

Šis piliakalnis yra atskiras nedidelis kalbas su 7–10 m aukštais stačiais šlaitais. Jis yra kitų kalnų papėdėje ir tarp kitų aplink esančių kalnų nežinantis žmogus jį sunkiai pastebi. Kalno šlaitai buvo pakankamai statūs, todėl papildomų sankasų ir kitų įtvirtinimų nebuvo. Kadangi piliakalnis jau nuo senų laikų buvo ariamas, kultūrinis sluoksnis beveik neišliko. Aikštelės ilgis yra apie 50 m, o plotis per pusę mažesnis. Gali būti, kad piliakalnis buvo apgyvendintas jau akmens amžiuje. Legenda pasakoja, kad piliakalnyje užkasti auksiniai pinigai, o juos galima iškasti tik Joninių naktį. Anksčiau nebuvę nė vienos Joninių nakties, kad vietos gyventojai nebūtų ieškoję užkasto aukso.

Už Galvano HES užtvankos po beveik 0,5 km pasieksite Ambelių–Agluonos kelio tiltą. Einant keliu į pietus beveik kilometrą galima prieiti Ambelius.

Kaime galima apžiūrėti nedidelę katalikų bažnyčią, statytą 1888 metais, ir Ambelių parką. Parko plotas yra 6,2 ha. Jis pradėtas įrengti XVIII a. pabaigoje, vėliau restauruotas pagal G. Kūfalto projektą. Tai gražus kraštovaizdžio parkas tarp dviejų pakalnių, slėnyje tvenkinys ir Meilės (Mīlestības) salelė, pakalnėje estrada. Parke auga 38-nių egzotiškų rūšių augalai.

Grįžę prie Dubnos tęskite kelionę. Už tilto po 2,7 km pasieksite Viškių ežerą. Iš viso nukeliauta 42,5 km.

Pasiekus Viškių ežerą pagaliau nereikės nerimauti dėl vėjovartų ir kitų kliūčių.

Viškių ežeras yra 99,3 m v. j. l. Jo plotas yra 3,60 km2. Ilgis – 2,6 km, didžiausias plotis 1,9 km. Tiktai siaura kelio juosta skiria nuo Luknos ežero. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ežeras buvo sujungtas su Dodkos ežeru, nuo kurio jį dabar skiria pelkėta sąsmauka. Viškių ežero krantai lėkšti, vietomis statūs. Kranto linija iškarpyta kelių pusiasalių, kurie sudaro trikampį užutekį, susiaurėjantį šiaurės rytų gale. Pusiasalio šiaurės rytų gale galima apžiūrėti Viškių piliakalnį. Čia yra gera maudyklė ir nakvynės vieta. Toliau šiauriausiame ežero krante yra svečių namai „Višķežeras“, kur galima patogiai pernakvoti ir prireikus susitarti, kad paliksite automobilį.

Ežere plaukite į vakarus iki artimiausio kranto, kuris yra didžiausias ežero pusiasalis. Toliau palei pusiasalio krantą plaukite, kol pamatysite tiltą per Dubną į Viškių–Agluonos vieškelį. Ši Dubnos atkarpa jungia Viškių ežerą su Luknos ežeru. Jeigu nebenorite tęsti maršruto, čia patogi vieta sustoti ir kelionę baigti. Kelionė ežeru yra 2 km ilgio. Iki tilto iš viso nukeliauta 44,5 km.

Luknos ežere laikykitės dešinės pusės ir plaukite į 450 m nutolusią poilsiavietę ežero pietryčių gale. Nereikėtų čia planuoti nakvynės, nes savaitgaliais atvyksta triukšmingos kompanijos. Galima trumpam išlipti ir nueiti į paukščių stebėjimo bokštą. Nuo jo atsiveria nuostabūs vaizdai – matyti iškili Viškių katalikų bažnyčia, Viškių ežeras, papėdėje esantys Boltarų ir Ostrovos ežerai. Žinoma, matyti pats Luknos ežeras su savo įlankomis ir aplinkinėmis kalvomis. Čia patogi vieta sustoti ir kelionę baigti, be to, su transportu nekils problemų.

Luknos ežero plotas yra didesnis negu Viškių ežero ir sudaro 4,09 km2. Didžiausias ilgis siekia 5,3 km, plotis šiaurės vakarų dalyje – 1,6 km. Ežero vidutinis gylis yra 2,4 m, o giliausia vieta 6,1 m.

Luknos ežero krantai lėkšti. Rytinis krantas tvirtas, kiti klampūs, apaugę krūmais. Ežeras turi daug įlankų, šiaurės vakarinė dalis platesnė, viduryje susiaurėja, rytinė dalis platesnė, bet ne tokia kaip šiaurės vakarinė dalis. Ežero viduryje yra ir giliausia vieta. Kranto linija yra 18,5 km ilgio.

Toliau maršrutą tęskite Luknos ežeru vakarų kryptimi. Luknos ežero kairysis krantas tankiai apgyvendintas. Čia yra Viškiai, Viškių technikumas ir Špuogiai. Nuo ežero gerai matoma iš skaldytų lauko akmenų pastatyta gražioji Viškių katalikų bažnyčia. Dešiniajame krante matyti Daniševskos sentikių cerkvė ir Maskovskajos pravoslavų cerkvė. Jos stovi greta.

Nuplaukę apie 4 km Luknos ežeru pasieksite Dubnos ištakas. Dar po 1,6 km pasieksite Daugpilio–Rėzeknės vieškelio tiltą. Čia ir jūsų kelionės pirmoji dalis baigiasi. Taigi atvykote į Špuogių kaimą, kuris yra Viškių seniūnijos centras, čia stovi seniūnijos pastatas, mokykla ir parduotuvės. Greta tilto yra II pasaulinio karo karių kapai.

Iš viso nukeliauta 50,5 km.

Šį maršrutą patartina pasirinkti pavasarį, nes tada yra aukštas vandens lygis ir upė lengviau įveikiama. Maršrute gali būti daug nuvirtusių medžių, todėl teks vilkti ar nešti valtis. Šis maršrutas skirtas keliautojams, kuriems nebaisūs nepatogumai ir sunkumai, be to netikėti nuotykiai ir adrenalino tikrai bus. Keliautojai bus patenkinti įveikę šį maršrutą ir galės dar ilgai kitose kelionėse prie laužo pasakoti apie patirtus nuotykius.

Dridzis – Jazinkis

„Dridzs–Ots–Ardavs–Sivers–Plotenš–Lejs–Carmins–Jazinks – 32 km“

Geriausia maršrutą pradėti poilsio bazėje „Dridži“, kuris yra Dridzio ežero rytiniame gale, apie 2 km nuo Skaistos. Skaista yra 16 km nuo Kraslavos važiuojant Kraslavos–Dagdos – Rėzeknės keliu.

Poilsio bazėje už tam tikrą mokestį galima palikti automobilį ir prireikus pernakvoti. Bazė saugoma, todėl automobiliai bus saugūs.

Dridzs yra ne tiktai Latvijos, bet ir viso Pabaltijo giliausias ežeras. Jo vidutinis gylis yra 12,8 m, o giliausia vieta pagal naujausius matavimus siekia 63,1 m (dažniausia įvairiuose šaltiniuose nurodomas 65,1 m). Fiziogeografiškai Dridzs ir kiti šio maršruto ežerai yra Latgalos aukštumos Dagdos oze. Jis išsidėstęs poledynmečio įduboje, todėl ežero dugnas vietomis primena didelę vingiuotą plačią upę.

Dridzio plotas yra 753 ha (su salomis 772 ha), ilgis 9,8 km, plačiausias vakarinėje dalyje – 2,4 km. Ežere yra devynios salos, didžiausia yra Bernato (Bernatų) sala, kurios plotas yra 13,9 ha, kitos salos nedidelės.

1938 metais latvių hidrobiologas Bruno Berzinis (Bruno Bērziņš, 1909–1985) Dridzio ežerą nustatė esant giliausią tarp Latvijos ežerų. 1939 metais vykdant matavimus nuo ledo buvo atliktas 1681 gylio matavimas, sudarytas gylio žemėlapis. Dridzs mezotrofinis ežeras. Vanduo pasikeičia tik kartą per 12,5 metų, vandenys atneša nedaug maistingųjų medžiagų. Palyginus su 1939 metų duomenimis, vandens gilesniuose sluoksniuose mažėja deguonies kiekis, kai kuriose įlankose jau 8 m gylyje jo nėra apskritai. Būtent todėl tiek daug žydinčių mėlynųjų dumblių, kurių nemėgsta daugelis ežero gyventojų.

1977 metais Dridzio ežeras ir 2520 ha plotas paskelbtas kompleksiniu gamtos draustiniu. 1999 metais gamtos draustinis pavadintas Dridzio ežero gamtos parku. Jo užduotis – saugoti ir tausoti Latgalos aukštumos pietinei daliai būdingą ežerų ir kalvų kraštovaizdį.

Maršruto pradžioje gali apimti jausmas, kad keliaujate didele plačia upe. Nuplaukę apie 3 km pasieksite Šaurės sąsiaurį, jis bus dešinėje. Tęskite kelionę pasukę šiek tiek kairėn. Plaukiant šia kryptimi priekyje pamatysite Bernato (Bernatų) salą. Ežero dešiniajame krante pusiasalio gale priešais Bernato (Bernatų) salą yra Baterijos kalnas. Iš tikrųjų Baterijos kalnas yra piliakalnis. Iki Baterijos kalno jau nuplaukta 5,6 km. Čia patogu sustoti su valtimis ir išlipti į krantą.

Toliau keliaukite sąsiauriu tarp kranto ir Bernato (Bernatų) salos. Už jo Dridzs praplatėja. Mūsų kelionėje tai plačiausia ežero dalis, kuri plaukiant į šiaurės vakarus vėl siaurėja. Artėja Saules kalnis. Ši siaura įlanka priešais Saules kalnį vadinama Dridzio koja.

Po 9,1 km pasieksite Saules kalnio poilsio bazę. Poilsio bazės pradžia siekia tarybinius laikus. Pats Saules kalnis yra senovės latgalių kulto vieta. Kalno viršūnė iškyla 210 m v. j. l., (pagal kitus duomenis 211m v. j. l.), santykinis aukštis viršija 50 m. Aiškiu oru atsiveria nuostabi Latgalos aukštumos panorama su daugybe ežerų ir jų įlankų – mirgančių lyg veidrodžiai. Kalbama, kad gražiu oru matyti net 27 ežerai. Jeigu skaičiuosite vieno ežero visas matomas įlankas, išeis tikrai daugiau!

Apžiūrėję Saules kalnį sėskite į valtis ir plaukite atgal. Stenkitės plaukti arčiau kairio kranto, nes už 2,2 km bus pralaida, jungianti Dridzį ir Ota ežerus. Pasiekus šią pralaidą iš viso jau būsite nuplaukę 11,3 km. Iš tikrųjų tai nėra tiesiog pralaida, tai kanalas. Jis buvo iškastas XX a. trečiajame dešimtmetyje, ežero lygį sumažinant 0,5m. Esant aukštam vandens lygiui, Dridzio vandenys plūsta į Ota ežerą, todėl net valtimis šį kanalą nesunku perplaukti. Sunkiau galėtų būti vasaromis esant žemam vandens lygiui. Kanalo ilgis apie 250 m, o Ota ežero gale jis apaugęs nendrėmis. Perplaukę kanalą pateksite į Ota ežerą.

Ota (Ato) ežero plotas 120 ha, iš viso su keturiomis salomis – 124 ha. Ežero vidutinis gylis yra 2,4 m, o maksimalus siekia 7,4 m. Ilgis vakarų rytų kryptimi yra 1,9 km, o didžiausias plotis siekia 1,1 km. vandens pritekėjimas į ežerą sezoninis – vanduo teka kanalu iš Dridzio ir melioracinių griovių. Tai eutrofinis ežeras. Kaupiantis dumblui, ežero gylis nuo šeštojo dešimtmečio sumažėjo 1 metru. Būtent todėl čia daugiau žuvų negu gretimame Dridzyje.

Įplaukę į Ota ežerą laikykitės kairės pusės. Apiplaukę pusiasalį, priekyje pamatysite apie 100 m pločio sąsiaurį, kurį sudaro du pusiasaliai iš vakarinės ir iš rytinės pusės. Plaukite juo. pasiekę sąsiaurį, kelionėje būsite įveikę 12,3 km.

Įplaukę į sąsiaurį laikykitės kairio kranto ir maždaug už 700 m priplauksite upelį, kuris Ota ežerą jungia su Ardavu. Skirtingai negu kanalas, kuris jungia Ota ežerą su Dridziu, šis upelis ra natūralios kilmės. Plaukti juo nesudėtinga, po 300 m pasieksite Ardavą. Jau nuplaukta 13,3 km.

Ardavs (nesupainiokite su Ardavo ežeru Pelečių seniūnijoje) yra vienas gražiausių ežerų visame maršrute. Jo kranto linija labai vingiuota, čia daug įlankėlių ir pusiasalių. Kranto linijos ilgis yra 18,8 km. Jis sudaro savotišką puslankį aplink Saules kalnį. Ežero plotas yra 229 ha, su salomis 230 ha, ilgis puslankyje per ašies liniją yra 4 km, o plotis rytinėje dalyje siekia 1,2 km. Vidutinis gylis 4,6 m, o didžiausias gylis siekia 14,0 m. giliausios vietos yra vakarinėje (14,0 m) ir pietvakarių (12,0 m) dalyse.

Įplaukę į Ardavą dešinėje pamatysite didžiausią ežero salą, kuri guli tarp rytuose esančio pusiasalio ir vakaruose esančio kranto. Už maždaug 500 m pasieksite sąsiaurį, kuris atskiria pusiasalį nuo salos. Pusiasalis yra lyg siauras liežuvis, išsikišęs į ežerą. Čia patogu sustoti, gera vieta įrengti stovyklavietę. Paplaukiojus aplink salą ir palei įlankas ne vienas vandens turistas su spiningu yra pagavęs nemenkų lydekų. Iki šio pusiasalio nukeliauta 13,8 km.

Toliau maršrutas veda tiesiai į šiaurę, į Dubnos žiotis. Kad jau esate taip arti, nuodėmė būtų nepamatyti devintojo pagal dydį Latvijos ežero – Sivers, ir neužkopti į nuostabųjį 25m aukščio Braslavos piliakalnį. Norėdami tai padaryti, turėsite rasti Dubnos žiotis. Keliaukite tiktai tiesiai į priekyje matomą ežero galą. Už 1,6 km pasieksite siaurą pusiasalį rytinėje dalyje. Aplenkę jį pateksite į Dubnos deltą. Plaukiant delta siaurėja ir tampa upe. Tenka plaukti prieš srovę, bet ji nestipri. Už 900 m pasieksite Sivera ežerą. Iš viso nukeliauta 16,3 km.

Krante matyti pirtis, aukščiau – gyvenamasis namas. Čia patogu sustoti su valtimis ir išlipti į krantą. Priekyje, ežero krante yra Braslavos piliakalnis. Piliakalnis plynas, todėl nuo jo viršūnės atsiveria fantastiška panorama į Sivera ežerą ir Latgalos aukštumą. Piliakalnio viršūnėje vietos gyventojai švenčia Jonines, čia yra Joninių ugnies vieta.

Pasigrožėję gražiais vaizdais Dubnos upe plaukite atgal į Ardavo ežerą. Vėl įplaukę į Ardavą, palei dešinį krantą plaukdami vakarų kryptimi pasieksite Plotenio ežeru. Čia vėl išsiskiria kartografų ir geografų nuomonės – ar Plotenš yra atskiras ežeras, ar tiktai Ardavo įlanka? Kad ir kaip būtų, bet naujausiuose kartografijos šaltiniuose atsiranda Plotenš, todėl manysime, kad tai atskiras ežeras. Įplaukdami į jį matysite daug nendrių ir vandens augalų, o tarp jų – kelių metrų pločio vandens juostą, kuri po 800 m tampa Dubnos upe. Nuplaukę dar apie 450 m pasieksite Kombulių–Aulėjos kelio tiltą. Iš viso nukeliauta 20 km.

Už tilto teks Dubnos upe įveikti 750 m ir pasieksite Lejo ežerą. Prie Dubnos žiočių ežere yra jauki poilsio vieta, kurią prižiūri už 350 m stovinčių svečių namų „Lejasmalas“ šeimininkai. Su šeimininkais galima susitarti dėl nakvynės vietų. Čia atsiras vietos ir palapinėms, galima nakvoti ir nameliuose. Dėl kambarių riektų susitarti iš anksto.

Lejas arba Lejs ežeras telkšo vingiuotame poledynmečio dauboje tarp Ardavo ir Carminio ežerų. Dugnas pietiniame gale platesnis (nuo Dubnos įplaukus į ežerą ji lieka kairėje), o šiaurės vakarų pusėje susiaurėja (šia kryptimi ir tęskite kelionę). Ežere yra trys gilios vietos: 30,7 m pietinėje dalyje, 34 m priešais rytinį krantą, tai giliausia ežero vieta, ir 15 m pietryčių gale. Vidutinis gylis yra 8,2 m. Lejos ežeras yra dešimtas pagal gylį Latvijoje. Ežero plotas 177 ha, iš viso su salomis 178 ha.

Ten, kur ežero plačiausias pietinis galas susiaurėja, siauriausioje šiaurės vakarų dalyje yra dvi salos, kurias galima apiplaukti ir iš rytų, ir iš vakarų pusės. Tęskite kelionę šiaurės vakarų kryptimi – ežeras siaurėja, kol sąsiaurio gale pasiekia Dubnos upės ištakas ir įtekėjimą į Carminio ežerą. Čia yra ir tiltas. Kelionėje įveikta 22,4 km.

Carmins (Carmanis) – kitas ežeras mūsų maršrute. Jo plotas yra 222 ha, iš viso su vienintele sala – 224 ha. Ežero ilgis siekia 5,6 km, o plotis 0,6 km. Vidutinis gylis yra 9,3 m, o didžiausias – 30,6 m. Ir Carmins yra vienas gražiausių giliųjų ir didžiųjų ežerų Dagdos oze. Poledynmečio kilmės ežeras, plyti šiaurės vakarų pietryčių kryptimi. Krantai statūs ir apžėlę, todėl ypač gražus kraštovaizdis pavasariais ir bobų vasaros dienomis. Ežere yra daug įlankų ir sąsiaurių. Ežero giliausia dalis yra šiaurinėje pusėje. Už ežero vienintelės salos kairėje pusėje išteka Dubna. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad tai tikrosios Dubnos ištakos, tačiau, kaip dažnai būna, nuomonė dėl upių ištakų skiriasi. Siekiant apsaugoti gražų kraštovaizdį ir vandenplūkių šeimos augalus, Carminio pakrantėse 2004 metais įkurtas Carminio ežero gamtos parkas, kurio plotas 529 ha.

Įplaukę į Carminį plaukite palei kairįjį krantą vakarų kryptimi. Pamažu sukite šiaurėn. Priekyje matyti dvi salos, už kurių matyti minėtos Dubnos ištakos. Plaukiant šiaurės kryptimi ežeras siaurėja ir, nuplaukę apie 2,5 km nuo Dubnos ištakų, pasieksite ežero siauriausią vietą. Čia rytinį krantą nuo vakarinio skiria ne daugiau negu 50 m. Iš viso nukeliauta apie 25 km.

Perplaukę sąsiaurį vėl pateksite į platesnius vandenis. Čia šiaurės rytų kryptimi apiplaukite pusiasalį. Už pusiasalio plaukite šiaurės vakarų kryptimi. Tai plačiausias ežero dalis. Priekyje kairėje krante už beveik kilometro vėl matyti pusiasalis, jį apiplaukę laikykitės vakarų krypties – plaukite krante matomos bažnyčios link. Tai Ragelių katalikų bažnyčia, greta jos Ragelių piliakalnis. Šioje vietoje Carminio ežero krantas eina arčiausiai Graverių–Jaunokros kelio. Čia puiki vieta sustoti ir išlipti iš valčių. Valtis teks pernešti per kelią į Jazinkio ežerą. Nešti teks kokius 200 m. bus šiek tiek nepatogu, nes Jazinkio ežero krantas toje vietoje užžėlęs ir užpelkėjęs. Iš viso jau nukeliauta apie 28 km.

Beje, galite apžiūrėti Ragelių katalikų bažnyčią. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1780 metais. Po Pirmojo pasaulinio karo jai uždėtas bokštelis ir pakabintas varpas. 1941 metais medinė bažnyčia sudegė, Dievo namai įrengti gretimoje neįgaliųjų prieglaudoje. Nauja mūrinė bažnyčia pašventinta 1956 m. rugsėjo 30 d. Už bažnyčios yra kapinės. Dalis jų įrengta buvusiame Ragelių piliakalnyje.

Priekyje paskutinis ežeras, kurį teks perplaukti – Jazinks. Jo ilgis 4,2 km, o plotis 1,7 km. Ežero plota siekia 260 ha. Vidutinis gylis yra 8,1 m, o didžiausias gylis siekia 33 m. Jazinks yra dvyliktas pagal gylį Latvijos ežeras. Ežero pietvakarių krante yra Graverų kaimas, kurio nutekamieji vandenys teršia ežerą, todėl septintajame XX a. dešimtmetyje ežeras iš mezotrofinio tapo eutrofiniu ir pradėjo užželti. Ypač tai matyti ežero galuose.

Nuplaukus ežeru beveik kilometrą, kairėje pamatysite Graverų kaimą. Jis įsispraudęs siauroje juostoje tarp Agluonos–Kraslavos vieškelio ir ežero kranto beveik 2 km. Pirmus 1,7 km plaukite siauriausia ežero dalimi. Už rago, kuris į ežerą įsikiša iš kairės, prasideda platesni vandenys. Iš čia jau matyti vienintelė sala, esanti ežero viduryje – plačiausioje vietoje. Iki salos riekės plaukti apie 1,5 km.

Už salos plaukite tiesiai į ežero šiaurės vakarų dalį. Iki paties galo neplaukite. Likus nedaug iki Jazinko šiaurės vakarų kranto kairėje yra įlankėlė, o joje įrengta poilsio vieta. Čia patogu sustoti. Pasieksite kelionės galutinę stotelę! Iš viso nukeliauta 32,3 km, perplaukta ar bent jau būta 8 ežeruose (įskaitant Plotenš).

Kelionė nebus išsami, jeigu neapsilankysite viename gražiausių ir paslaptingiausių Latvijos ežerų – Velnežeryje (Čertokas, Čortokas, Čertakas). Velnežeris nuo finišo vietos yra apie 250 m pietvakarių vakarų kryptimi. Kad nepaklystumėte, keliaukite miško keliuku palei Jazinkio krantą.

Velnežeris yra sufozinės kilmės ežeras. Jam būdinga piltuvėlio formos įduba. Ežero plotas vos 1,1 ha, bet jis gilus – 18,3 m! Vandenyje yra nedaug druskų, todėl mažai vandens augalų ir gyvūnijos.

Velnežeris – vienas tyriausių Latvijos ežerų, patraukiantis nepakartojama žydrai žalia spalva, tyrumu ir keistais pasakojimais, lydinčiais jį nuo senų senovės. Ežeras beveik permatomas – galima įžvelgti net 12 m gylyje esančius daiktus (kitais duomenimis – 8 m). Vandens spalva kinta – vanduo nusidažo beveik visomis vaivorykštės spalvomis. Ši ypatybė paaiškinama tuo, kad ežero vanduo labai skaidrus, jis nenuteka, jo krantai labai statūs. Jeigu krantai būtų lėkšti, vandens gražiąją spalvą būtų sunkiau pastebėti ir pamatyti.

1977 metais 55 ha plote aplink Velnežerį įsteigtas Čortoko ežero gamtos draustinis. Ežero krantuose auga daugybė retų augalų: smiltyniniai gvazdikai, šilagėlės, gegūnės ir kvapiosios vakarutės. Ežerą ir draustinį prižiūri AB „Latvijas valsts meži“. Bendradarbiaudama su Daugpilio universitetu ši bendrovė įrengė patogų apžvalgos taką.

Baigdami priminsime – ežere draudžiama maudytis, kad būtų išsaugota jo nepaprasta spalva ir ežeras neužželtų!

Aprašytą atkarpą neskubant galima nukeliauti per dvi dienas. Sportiškesni vandens turistai ją gali įveikti ir per vieną dieną.

Jašos – Cirišų HES vandens

„Jāšas – Bicānu – Kategrades–Zolvas – Sekstu–Rušona – Katleņa–Skudrinkas – Ciriša ežerai – Ciriša HES vandens saugykla – 35 km“

Maršrutą pradėkite Kastyrės kaime prie tilto – užtvankos per Jašos upę. Nesupainiokite su Preilių–Kraslavos vieškelio tiltu per Jašą!

Apie 850 m maršrutas veda Jašos upe prieš srovę, bet srovė labai menka. Ši atkarpa vasaromis būna užžėlusi vandens augalais, todėl šiek tiek nepatogu. Po 850 m upės ištakos paplatėja, o dar už 500 m pasieksite Jašežerį.

Jašežeris arba Jašo ežeras yra Latgalos aukštumos Feimanių oze, 149 m v. j. l. Jo plotas iš viso su sala sudaro 97,8 ha. Ilgis šiaurės pietų kryptimi – 1,6 km, didžiausias plotis – 0,8 km. Vidutinis gylis siekia 2,8 m. Didžiausias gylis ežero pietiniame gale siekia 4,1 m.

Toliau keliaukite rytų kryptimi į sąsiaurį, kuris Jašo ežerą jungia su Bicanų ežeru. Dešinėje yra pusiasalis su ąžuolynu, kuris dabar paskelbtas saugomu gamtos objektu. 2004 metais įkurtas Jašos ir Bicanų ežerų gamtos draustinis, kuriam priklauso minėtas pusiasalis ir Bicanų ežero salos.

Jašos ir Bicanų ežerų gamtos draustinio bendras plotas yra 311 ha, apie 82 proc. viso gamtos draustinio teritorijos užima abu ežerai. Beveik 15 proc. draustinio teritorijos dengia miškai, iš jų beveik 5 proc. biologiškai vertingi plotai. Žmogaus veiklos mažai paliesti lapuočių medžių ir įvairiažolių miško biotopai su savitu mikroklimatu, kuriems būdinga padidinta drėgmė ir kiti veiksniai, užtikrina retų nykstančių ir saugomų kerpių, samanų ir augalų rūšių išlikimą. Gamtos draustinyje randama parastoji plačioji platužė (kerpė) yra labai reta, auga drėgnesnėse, bet nelabai pavėsingose vietose drauge su vešliomis samanomis. Tai labai vertingas miško natūralių biotopų indikatorius ir Europoje, ir Latvijoje.

Paplaukus apie 2,8 km išplauksite iš sąsiaurio ir pasieksite Bicanų ežerą.

Bicanų ežeras yra Latgalos aukštumos Feimanių oze, 149 m v. j. l. Jo plotas yra 159,0 ha, iš viso su salomis – 164,2 ha. Ilgis šiaurės rytų – pietų kryptimi – 3,0 km, didžiausias plotis – 1,0 km. Vidutinis gylis siekia 4,1 m. Didžiausias gylis ežero pietiniame gale, per vidurį tarp pirmos salos, kurią važiuodami prie ežero mes matėme pirmą, ir kranto, siekia 18,8 m.

Bicanų ežero dešiniajame krante yra Gelenovos parkas, kur auga labai retų rūšių medžiai. Išlikę ir dvaro ūkiniai pastatai. Gelenovos parkas yra gamtos paminklas, saugomas nuo 1957 metų. Jis labai puošnus, auga net 23 egzotinių rūšių medžiai ir krūmai. Jo plotas yra 8 ha (ir sausuma, ir vandens telkiniai).

Parkas Bicanų ežero pusiasalyje įkurtas XIX a. paskutinį dešimtmetį. Priklausė dvarininkui, kuris parką įrengė dukros Helenos garbei. Pirmiau parkas ir buvo vadinamas Helenovos parku. Parko teritorijoje buvo dvaro pastatas ir jam priklausantys statiniai. Dvaras buvo renesanso stiliaus. Dvaro pastatų liekanos nugriautos 1990 metais, liko tik jų pamatai.

Medieninių augalų vietinės ir atvežtinės rūšys suformavo specifinį mišką. Parko pietinėje dalyje yra į miško parką panašūs želdiniai su didelėmis maumedžių ir raudonųjų ąžuolų grupėmis. Apie 0,5 km į pietryčius nuo parko auga įdomi maumedžių giraitė. Parke sutinkami ir tokie Latvijai nebūdingi medžiai kaip olandinė liepa, japoninis maumedis, raudonasis ąžuolas, pilkasis riešutmedis, kanadiniai topoliai, totoriškieji klevai, veimutinė pušis ir daug kitų įdomių medžių.

Penktajame kilometre pasieksite sąsmauką – vadinamąją Turčinką (kituose šaltiniuose Percovka), kuri sovietiniuose žemėlapiuose buvo žymima kaip atskiras ežeras, o dabar laikoma Bicanų ežero įlanka. Perplaukę sąsmauką už 300 m pasieksite vieškelio Jaunagluona–Kategradė–Kastirė pralaidas, kurios Bicanų ežerą jungia su Kategradės (Zvejniekų) ežeru. Čia yra svečių namai „Šaures“, kur prireikus galima susitarti dėl nakvynės.

Kategradės ežero plotis siekia 134,4 ha. Ilgis šiaurės pietų kryptimi – 2,7 km, didžiausias plotis 0,7 km. Ežero vidutinis gylis yra 1,6 m, giliausioje vietoje jis siekia 3 m gylį. Vasaromis ežeras labai užželia. Ežero nedidelis gylis ir sąžalynai lėmė tai, kad jame labai gausu žuvų. Esant palankiam orui čia galima pagauti labai daug lydekų.

Kategradės ežero šiauriniame gale yra Kategradės piliakalnis. Piliakalnis labai apaugęs mišku, neturi ryškių šlaitų. Kalnas yra 17 m aukštesnis už aplinkines pievas. Legendos pasakoja, kad šį kalną karo laikais supylė prancūzų kareiviai. Žinoma, pasakojimas neturi nieko bendro su tikra kalno kilme.

Iki Šaurių jau nukeliauta 5,3 km. Kategradės ežero link traukiame pietų pietryčių kryptimi. Ežero pietinis galas vasaromis labai užželia, todėl susidaro plaukiojančios salos, kurios vėjuotomis dienomis tam tikrose vietose sudaro užtvaras. Dabar situacija yra tokia, kad plaukiojančios salos susitelkė ežero įlankoje prie geležinkelio pralaidos, todėl arba valtis reikia nešti per geležinkelio bėgius, arba iki pralaidos ir per pralaidą reikia tempti iki Zolvos ežero. Iki geležinkelio nukeliauta 7,6 km.

Ir Zolvos ežero vakarinis galas prie geležinkelio vasaromis užželia, bet labiau į rytus žolių mažėja. Zolvos ežeras geografiškai yra Latgalos aukštumos Feimanių oze. Minėti ežerai buvo 149 m v. j. l., o Zolvos ežeras yra 149,6 m v. j. l. Ežero plotas be salų yra 351,2 ha, su salomis – 359,2 ha. Ilgis šiaurės rytų pietryčių kryptimi siekia 5,5 km, didžiausias plotis – 1,6 km. Vidutinis gylis yra 2,8 m, o didžiausias gylis viršija 6,5 m. Giliausios vietos yra prie ežero vakarinio ir šiaurrytinio kranto.

Po 9,2 km pasieksite Zolvos ežero plačiuosius vandenis. Čia dešiniajame krante matyti poilsio kompleksas „Zolvas“. Čia yra ir svečių namai, ir suomiška pirtelė, ir kempingo nameliai, ir sporto aikštelės. Toliau pasieksite pusiasalį, kur nuo sovietmečio veikia sodininkystės ūkis „Zolva“. Toliau matyti šviesiai melsvas pastatas – tai privatūs poilsio namai. Būti čia galima tik gavus savininkų leidimą.

Zolvos ežero šiaurinėje dalyje yra Krupeniškų piliakalnis, o šiaurės rytų dalyje Krupeniškų sentikių kaimelis, kur gyvenamos tik kelios sodybos. Yra kapinaitės ir sentikių cerkvė, labai jau apleista. Įdomiausias gamtos objektas – Latgalai nebūdinga maumedžių giraitė. Šiame ežero gale prireikus galima rasti priimtiną vietą nakvynei.

Ežero pietryčių gale pasieksite Rušuonicos upeliuką. Nukeliauta jau 12,6 km. Nuplaukę Rušuonicos upeliuku beveik 1 km pasieksite Daugpilio–Rėzeknės vieškelio tiltą. Greta automobilių stovėjimo aikštelės, už 20 metrų miške yra obeliskas Latvijos laisvės kovų dalyviams – III Jelgavos pėstininkų pulkui, Latgalos išlaisvinimo kovų metu 1920 metais čia kovojusiam su bolševikais. Paminklas atidengtas 1936 m. rugpjūčio 16 d. Autorius ir inžinierius – Zilevičius (Zilēvičs). Po II pasaulinio karo obelisko viršutinė dalis buvo nuversta. 1988 metų vasarą ji pastatyta į vietą. Paminkle iškirsti žodžiai: „III Jelgavos pėstininkų pulko kovos vieta pergalingame žygyje per Latgalą. 1920-01-16. Mes nešame saulę, laisvę ir nepriklausomybę Latvijai“ (3. Jelgavas kājnieku pulka cīņu vieta uzvaras gājienā pa Latgali. 1920.16.I. Mes nesām sauli, brīvību un patstāvību Latvijai).

Už tilto maršrutą tęskite Rušuonicos upeliu. Pavasariais šią atkarpą įveikti nesunku, bet vasaromis upeliukas labai užželia, pradeda klajoti plaukiojančios salos, na ir bebrai pasistengia statydami užtvankas. Taigi vasaromis reikia atsiminti, kad valtis teks šiek tiek tempti. Brendant dumble pasitaiko viena kita dėlė! Tokia atkarpa nėra ilga – tik 500 m.

Anksčiau ar vėliau, bet viskas kada nors baigiasi! Pasieksite nedidelį Sekstų ežerą (plotas 16,0 ha be salos, su sala 16,1 ha). Nukeliauta 14,7 km! Toje vietoje, kur Rušuonicos upelis įteka į Sekstų ežerą, dešinėje ežero pusėje matyti kapinaitės. Čia galima sustoti ir užkopti į piliakalnį. Nesenai čia buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai, o VAĮ „Latvijas valsts meži“ piliakalnį ir jo apylinkes sutvarkė – iškirto krūmokšnius, įrengė laiptelius ir pavėsinę. Verta pasivaikščioti įspūdingų pylimu, kuris driekiasi šiaurės kryptimi lygiagrečiai Rušuonicos upeliui. Vieta, kur pylimas baigiasi, sutvarkyta, įrengti laipteliai, atgal į piliakalnį galima aptekti miško keliuku.

Rušenicos piliakalnį pirmasis ištyrė ir išmatavo Ernestas Brastinis 1925 m. liepos 29–30 d. Aprašą ir matavimus publikavo savo 1928 metais išleistame darbe „Latvijas pilskalni: Latgale“.

Perplaukę nedidelį Sekstų ežerą, pietvakarių gale pasieksite upelį, kuris jungia Sekstų ežerą su Rušuono ežeru. Iš viso nukeliauta 16 km, pasiektas Rušuono ežeras.

Rušuono ežero plotas yra 2373,0 ha, iš viso su salomis 2407,0 ha. Tai aštuntas didžiausias Latvijos ežeras. Didžiausias ilgis siekia 13 km, o plotis – 5,5 km. Vidutinis gylis yra 2,9 m, bet maksimalus gylis siekia 29,9 m, ta vieta yra Ūbelių įlankos gale. Ežero konfigūracija labai sudėtinga, ilga kranto linija. Vakarinė dalis sudaro platesnę akvatoriją, jame yra 10 saugomų salų. Iš viso ežere yra 34 salos. Į rytus Rušuonas susiaurėja ir tampa vingiuota Ūbelių įlanka, kur daug vaizdingų įlankėlių ir salelių. Ją nuo Rušuono pagrindinės dalies skiria didelis mišku apaugęs pusiasalis, todėl šią ilgą įlanką dažnas vadina Ūbelių ežeru. Įlankoje vandens turistai gali praleisti ne vieną romantišką valandą.

Grįžtant prie mūsų maršruto – priekyje matyti dvi salos: mažesnė bevardė, o didesnioji yra Ozolų (ąžuolų) sala. Už jų matyti Berzų sala, garsi įspūdinga kormoranų (jūros kranklių) kolonija. Salos pietiniame gale perima 30 lizdų. Čia galima įsikurti, tačiau verčiau tai daryti salos šiaurinėje dalyje. Žinoma, nepamirškite, kad šie paukščiai nėra itin tylūs, o pabunda jie su pirmaisiais saulės spinduliais.

Nuo Berzų salos gerai matyti Upursala (Lielā, didžioji, aukų sala) ir greta esanti Priežų (pušų) sala. Upursaloje nakvynę įsirengti patogiau. Saloje būtinai raskite Rušuono Upurakmenį (aukų akmenį). Upursalos centrinėje dalyje yra kauburys, kurio aukščiausioje vietoje yra akmuo, dar dabar liaudyje vadinamas aukų akmeniu – Upurakmenis. Legenda pasakoja, kad akmenyje buvo iškalti ženklai, ant jo aukodavę ėriukus. Šiais laikais jokių žymių akmenyje nematyti. Upurakmenis yra 1,2 m aukščio, jo apimtis prie žemės yra 5,5 m. Akmuo stambiagrūdis, viršutinis sluoksnis apiręs. Atrodytų, kad dirbtinai nušlifuotas. Prie akmens ir ant jo kūrenta ugnis. Tai rodo ir apiręs akmens paviršius, ir atskilusios dalelės. Prie Upurakmenio buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Nerasta senų daiktų, pagal kuriuos būtų buvę galima nustatyti laiką, kai didysis aukų akmuo buvo naudojamas. Kol kas galima tiktai spėti, kad Upurakmenis kaip aukų vieta buvo naudojamas Kristapinių, Liepų salos ir Mazo Muceniekų kaimų, Kurtuošo piliakalnio ir kitų nedidelių arti esančių kaimelių gyventojų.

Planuojant vietą nakvynei, riekėtų atsižvelgti į savo judėjimo greitį. Riekia atsiminti, kad plaukiant Zolvos ežeru ir įplaukus į Rušuonicos upelį rasti vietos nakvynei pakrantėse bus sunku. Būtent todėl nakvynės vietas reiktų planuoti arba Zolvos ežero rytiniame gale, arba, įplaukus į Rušuoną, jo salose ar krante. Jeigu esat nusprendę apsistoti kurioje nors Rušuono salų, tausokite gamtą, nes salos – saugomi gamtos objektai. Nepalikite šiukšlių! Žinoma, tikri vandens turistai tai žino ir atsimena visada! Kitaip elgiasi vietiniai salų lankytojai…

Kitą dieną keliaukite palei Priežų salą ir už jos pasukite pietų kryptimi į Jaunagluoną. Už nugaros vakariniame krante lieka balta Rušuonos bažnyčia. Keliaujant į Jaunagluoną geras orientyras yra bokštas. Plaukite Jaunagluonos įlanka ir kanalu iki užtvankos. Nukeliauta 22 km. Čia valtis teks nešti. Galima nešti iš karto iki kitos gatvės ir tada leisti į vandenį, nes pralaida po gatve yra siaura ir sunkiai praplaukiama. Per užtvanką, prie kurios apsistojote, eina gatvė. Eidami ja vakarų kryptimi už 100 m prieisite Kameneco didįjį akmenį.

Jaunagluonos senasis pavadinimas buvo Kameneca, kilęs iš lenkų kalbos. Jis tiesiogiai susijęs su didžiuoju akmeniu, kurio ilgis yra 3,2 m, plotis 2,7 m, aukštis 1,5 m. Akmens viename šone stačiakampėje lentelėje lenkų kalba beveik neįskaitomas tekstas: „Šventojo Tėvo (popiežiaus) Klemenso XIII leidimu 1766 metais ant šios Petro uolos pastatyta koplyčia mūsų žemėje esančios Romos katalikų bažnyčios tikėjimo pavyzdžiu. Ji perkelta į dvarą, o šis akmuo ir davė jam pavadinimą Kameneca („Kamieniec“)“.

Šis užrašas rodo, kad ant akmens ar prie jo buvo katalikų koplyčia – maldos namai. Praėjusio amžiaus pradžios užrašai rodo, kad iš tiesų buvo ant akmens koplyčia, kur tilpo kelios dešimtys žmonių. Galbūt koplyčia nebuvo statyta ant akmens, galbūt jis stovėjo koplyčios viduje. Kituose šaltiniuose rašoma, kad žaibas akmenį perskėlęs pusiau ir koplyčia sugriuvusi. Kamenecos Didysis akmuo turi ir kulto akmens požymį – aukščiausioje vietoje yra cilindro formos duobė (30 cm skersmens, 30 cm gylio). Manoma, kad pirmiau akmuo iš tiesų buvo pagonių šventyklos dalis. Įvedus krikščionybę, t. y. nuo XVII a., pradėjus veikti jėzuitams, senosios šventyklos vietoje pastatyta koplyčia.

Po 500 m pasieksite kelio Jaunagluona–Rėzeknė/Daugpilis tiltą, už kuriuo įplauksite į nedidelį ežeriuką, pavadintą Katleniu (Katliņš). Nukeliavę 23,2 km, įplauksite į Skudrinkos ežerą (plotas 9,4 ha). Ežero šiaurinėje dalyje tęsiasi Tartakas, kuriuo tęskite kelionę iki Agluonos–Preilių vieškelio tilto. Ši atkarpa lengva keliauti ir vasaromis, ir pavasariais, taigi sunkumų nekils.

Nuplaukus iki minėto tilto, nuo maršruto pradžios nukeliauta 24,8 km. Čia ir Tartakas įteka į Cirišo ežerą.

Cirišo ežeras – antras didžiausias ežeras mūsų maršrute. Jo plotas be salų yra 629,3 ha, o su salomis 663,34 ha. Ežere yra buvusio Preilių rajono dvi didžiausios salos: Upursala (18,24 ha) ir Jokstų (Uošų, uosių) sala – 15,80 ha. Ežero ilgis šiaurės vakarų pietryčių kryptimi yra 5 km, o plotis 2,5 km, vidutinis gylis 5 m, bet didžiausias gylis 10,5 m. Ežeras su Ruskulių ežeru ir apylinkėmis – 1297 ha sudaro gamtos parką. Cirišo ežero salos yra šio parko gamtos draustinio zonoje ir gamtos apsaugos taisyklėse nurodyta, kad draustinio zonoje draudžiama įrengti turistų poilsio vietas, kur gyvenama ilgiau nei tris paras. Taigi vieną naktį vandens turistai gali drąsiai praleisti vienoje salų.

Jaunmuižos įlanka apiplaukite Jaunmuižos (Ksaverinos) pusiasalį, kurio gale yra kempingas, ir keliaukite į Upursalą. Saloje VAĮ „Latvijas valsts meži“ yra įrengusi taką, kuriuo verta pasivaikščioti. Einant taku galima prieiti Upurkalnį. Anksčiau buvo manyta, kad Upursalos Upurkalnis yra žmogaus rankų nepaliesta kulto vieta. 1977 metais archeologas J. Urtanas Upursalą ištyrė ir vadovavo archeologiniams kasinėjimams. Paaiškėjo, kad Upurkalniui būdingi piliakalnio požymiai. Kalnas ir sala vadinti aukų vietomis, tačiau archeologai nerado nieko, kas patvirtintų čia buvus senovės kulto vietą. Pagal atrastus daiktus Upursalos Upurkalnio piliakalnis pradėtas naudoti I tūkstantmetyje prieš mūsų erą ar I mūsų eros tūkstantmečio pradžioje, o gyvenvietė kalno papėdėje įsikūrė apie I mūsų eros tūkstantmečio vidurį.

Iš Agluonos į Upursalą galima patekti motorizuotu plaustu, iš anksto jį užsisakius. Su valtimis galima sustoti salos rytinėje, arba Agluonos, pusėje, t. y. ten pat, kur sustoja plaustai. Valtis galima patogiai palikti prie įrengto lieptelio. Čia galima įsirengti ir gerą vietą nakvynei, tačiau reikia atsiminti, kad didesnei kompanijai čia gali būti ankstoka. Iki Upursalos nukeliauta 28,4 km.

Upursalos apžiūra galima baigti dviejų dienų kelionę ir keliauti per sąsiaurį į Agluonos maudyklas, kur patogu sustoti ir valtims, ir automobiliams.

Jeigu norite pasigrožėti gražiais vaizdais, atsiveriančiais nuo Cirišo ežero į Agluonos baziliką, tai patartina tęsti maršrutą ežeru ir kelionę baigti ežero pietryčių gale netoli nuo Agluonos bazilikos stovėjimo aikštelės. Šiuo atveju būsit nukeliavę apie 30 km.

Jeigu planuojate kelionę tęsti, tai apiplaukę Upursalą, toliau keliaukite Jokstų salos link. Už salos pasukite kairėn, rasite įrengtas vietas palapinėms nuosavoje žemėje, todėl reikia savininko leidimo. Įlankoje dešinėje išteka Tartakas, arba Saliniekų upelis, kuriuo galima patekti į Cirišo HES vandens rezervuarą. Tartakas išteka iš Cirišo, jis yra 30,5 km nuo maršruto pradžios. Plaukdami apie 2 km Tartaku, pasieksite autokelio Agluona–Viškiai tiltą, o dar po 0,7 km pasieksite upelio žiotis – jis įteka į Cirišo HES įlanką.

Cirišo HES vandens rezervuaras yra vienas didžiausių dirbtinai užtvenktų ežerų Latgaloje. Šis ežeras yra šeštasis didžiausias buvusiame Preilių rajone tarp natūralios kilmės ežerų. Cirišo HES vandens rezervuaras sukurtas 1960 metais pastačius hidroelektrinę ir pakėlus vandens lygį 10–12 m. priklausomai nuo užtvankos veiklos, vandens rezervuaro plotas gali keistis nuo 210 iki 260 ha. Prieš užtvenkiant, čia buvo nedidelių ežerų virtinė, kuriuos tarpusavyje jungė Cirišo upė. Šie ežerėliai buvo išsidėstę poledynmečio dauboje, todėl jų gylis buvo labai didelis, siekė net 34,5 m. Tarp ežerų buvo tokie kaip Dziliūksnos, Jagodkų, Pirtspakurio, Tūleišio, Raudinių ežerai ir Seklių malūno ežeras. Vandens rezervuaro ilgis 7,3 km, plotis siekia 2,6 km.

Tęskite kelionę įlanka, iki įplauksite į didįjį rezervuarą. Čia pasukite į rytus ir plaukite iki antros salos, kur yra nakvynės vieta. Nukeliauta 34,7 km.

Priklausomai nuo judėjimo greičio, aprašytą atkarpą galima nukeliauti per dvi dienas. Greitesni vandens turistai nukeliauja ir iki Pakalnio (Pakalnių) ežero, nakvoja jo pakrantėje. Su tolimesniu maršrutu galima susipažinti tekstas „Tartaku“ ir tęsti kelionę.