Aplink Rušuona


Aplink Rušuona Print This Post

Trumpas maršruto aprašymas:
Svečių namai „Silmalas“ – Rušonicos piliakalnis – Tiltas per Rušonicos upelį – 6 km
Tiltas – Sekstų ežeras – Ūbelių įlanka – Dudariai – kelias Rušonica–Svatova – 14 km
Kelias Rušonica–Svatova – Svatova – 7 km
Svatova – Dunskiai – Muša – Blaževičių piliakalnis – Geranimova – 10 km
Geranimova – Berzgalė – Jaunagluona – 9 km
Jaunagluona – Rušuona – svečių namai „Silmalas“ – 8 km
Iš viso – 54 km

Maršruto asfalto danga yra 6 km kelio, grunto kelias – 18 km, sutvarkytas žvyrkelis – 19 km ir žvyrkelis – 11 km. Reljefas lygus. Miške sunkumų gali sudaryti žvyrkeliai, nes po jais yra birus paplūdimio smėlis. Keliams išdžiūvus, juose gali grimzti dviražių ratai ir važiuoti bus gana sunku. Lietus gali sukelti sunkumų tik labai trumpose kelio atkarpose. Važiuojant per Daugpilio – Rezeknės kelią, reikia labai saugotis intensyvaus transporto judėjimo, ypatingai, jei manote keliauti su vaikais. Maršrutas yra įveikiamas per vieną dieną bet kuriam, fiziškai aktyviam žmogui ir net vaikams nuo 10 metų amžiaus. Apsipirkimus reikia planuoti Jaunaglonoje, čia bus galima įsigyti tik maisto produktus ir pirmo būtinumo prekes. Jei reikalingas dviračio remontas, tai dažniausiai reikalingas detales galima įsigyti tik Aguonoje.

Jei yra puikus oras ir norite išsimaudyti, tai geriausios maudynių vietos yra Ūbelių įlankos pusiasalio abiejuose krantuose ir prie svečių namų „Silmalas”.

Nakvoti galima svečių namuose „Silmalas” Sieriniuose, savaitgalio svečių namuose „Jani” Sekstuose, kaimo sodyboje „Pagalmini” Lielajos Bernanos, kaimo sodyboje „Trepes” ir Jaunaglonos vidurinės amatų mokyklos viešbutyje Jaunaglonoje. Visose šiose vietose, išskyrus Jaunaglonos vidurinės amatų mokyklos viešbutyje, yra galimybė nakvoti palapinėse.

Rušonas yra aštuntasis pagal dydį Latvijos ežeras, o dėl daugybės įlankų ir salų ir vienas Latvijos vaizdingiausių ežerų. Jo plotas yra 2373,0 ha, iš viso su salomis 2407,0 ha. Didžiausias ilgis siekia 13 km, o plotis – 5,5 km. Vidutinis gylis yra 2,9 m, o maksimalus gylis siekia 29,9 m, ta vieta yra Ūbelių įlankos gale. Ežeras labai sudėtingos konfigūracijos, jo kranto linija labai ilga. Vakarinė dalis sudaro platesnę akvatoriją, čia yra 10 saugomų salų. Iš viso yra 34 salos. Į rytus Rušonas susiaurėja ir pereina į vingiuotą Ūbelių įlanką, kur daugybė vaizdingų įlankėlių ir salelių. Ją nuo ežero skiria nedidelis miškuapaugęs pusiasalis, todėl dažnai įlanka pavadinama Ūbelių ežeru.

Kaip rodo archeologiniai paminklai, radiniai ir rašytiniai istoriniai šaltiniai, ežero apylinkės buvo labai seniai ir tankiai apgyvendintos. Šiame dviračių maršrute dalį šių paminklų galėsite pamatysi patys.

Maršrutą patogu pradėti nuo svečių namų „Silmalas“, esančių ežero šiaurės vakarų dalyje Siverinyje, apie 1 km nuo Daugpilio–Rėzeknės vieškelio. Susitarus su šeimininkais čia galima palikti automobilius ir prireikus pernakvoti.

Kelionę pradedame šiaurės rytų kryptimi kaimo keliuku palei ežero įlanką. Kelias veda mišku. Pravažiuokite pro du namus. Prie antrojo pasukite į dešinę ir važiuokite iki pamatysite trečią namą. Čia yra T formos sankryža. Nuvažiavę 1,5 km šioje sankryžoje sukite į kairę ir važiuokite miško keliuku iki Daugpilio–Rėzeknės vieškelio. Pasirinkite geresnius keliukus – taip tikrai pasieksite minėtą vieškelį. Nuvažiavę dar 1,5 km pasieksite vieškelį. Maršrutą tęskite pasukę dešinėn, nuvažiavę dar 0,5 km vėl pasukite dešinėn į mišką – važiuokite miško keliuku. Dar po 0,5 km pamatysite medinius laiptelius į kalno viršūnę. Palikite dviračius ir eikite apžiūrėti Rušonicos (Rušenicos) piliakalnio.

Laipteliais užlipę ant pylimo ir pasiekę jo keterą eikite į pietus piliakalnio link. Pylimas labai siauras, stačiais šlaitais. Statesnis jis tik Rušonicos upelio pusėje, kurį galima pamatyti mirguliuojant tarp medžių. Nuėję apie 0,5 km pamatysite piliakalnį – teks įveikti ne vieną pylimą ir griovį. Piliakalnio viršus yra 90 m ilgio ir 60 m pločio. Aplink jį, išskyrus šiaurės rytų kraštą, yra trigubi įtvirtinimai ir sankasos. Visi įtvirtinimai su piliakalnio aikštele užima apie 200 m ilgio ir 100 m pločio sklypą. Daugiausia latgalių protėvių darbo pareikalavo piliakalnio šiaurės vakarų pusė, kur piliakalnis susijungęs su pylimu. Čia galimiems užpuolikams reikėjo įveikti 3 griovius ir tiek pat sankasų. Visi grioviai ir sankasos juosia piliakalnio aikštelės pietinę pusę vietomis priglusdami, o vietomis sudarydami iki 4 m stačius kalno šlaitus. Pylimai ir grioviai baigiasi rytų pusėje stačiu Rušonicos upelio krantu. Šioje vietoje upelio krantas siekia 16 m. Piliakalnio pietų pusė labai žema ir baigiasi mišku. Pro įtvirtinimų eiles veda du takai, vienas iš šiaurės vakarų, antras – iš pietų. Šie įėjimai labai gerai išsilaikę, specialistai juos iš karto pastebi. Neseniai čia buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai – matyti paliktos duobės. VAĮ „Latvijas valsts meži“ piliakalnį ir jo apylinkes sutvarkė: iškirto krūmus, įrengė laiptelius Sekstų ežero link, o piliakalnio papėdėje įrengė pavėsinę. Rušonicos (Rušenicos) piliakalnį pirmasis ištyrė ir išmatavo Ernestas Brastinis (Ernests Brastiņš) 1925 m. liepos 29–30 d. Aprašą ir matavimus publikavo savo 1928 metais išleistame darbe „Latvijas pilskalni: Latgale“.

Apžiūrėję piliakalnį, iš pavėsinės, esančios piliakalnio papėdėje, miško keliuku grįžkite prie dviračių ir važiuokite Daugpilio – Rėzeknės vieškelio link. Čia pasukite dešinėn ir važiuokite Rėzeknės link. Už 0,5 km pervažiavę Rušonicos upelį pamatysite automobilių stovėjimo aikštelę. Greta jos miške už 20 metrų yra obeliskas Latvijos laisvės kovų dalyviams – III Jelgavos pėstininkų pulkui, Latgalos laisvės kovų metu 1920 metais čia kovojusiam su bolševikais. Paminklas atidengtas 1936 m. rugpjūčio 16 d. Autorius – inžinierius Zilevičius (Zilēvičs). Po II pasaulinio karo obelisko viršutinė dalis buvo nuversta. 1988 metų vasarą ji pastatyta į vietą. Paminkle iškirsti žodžiai: „III Jelgavos pėstininkų pulko kovos vieta pergalingame žygyje per Latgalą. 1920-01-16. Mes nešame saulę, laisvę ir nepriklausomybę Latvijai“ (3. Jelgavas kājnieku pulka cīņu vieta uzvaras gājienā pa Latgali. 1920.16.I. Mes nesām sauli, brīvību un patstāvību Latvijai).

Obeliskas pirmiau buvo pastatytas greta vieškelio, bet, pastačius naują tiltą ir nutiesus naują kelią, pro obeliską galima pravažiuoti jo nė nepamačius. Deja, nė vienas net nuorodomis nepasirūpina. Nuo maršruto pradžios jau nuvažiuota apie 6 km.

Apžiūrėję obeliską vieškeliu pavažiuokite 300 m į priekį ir pirmoje sankryžoje pasukite dešinėn, tęskite kelionę geru žvyrkeliu.

Nuvažiavę 1,4 km privažiuosite sankryžą, kur yra nuoroda į poilsiavietę „Jāņi“. Šis kelias niekur neveda, bet nuvažiavus 1,2 km galima pasigrožėti kraštovaizdžiu, kuris atsiveria į Sekstų ežerą ir Rušuono ežero Sekstų įlanką. Kitoje Sekstų ežero pusėje šiauriniame krante augančiame miške matyti Rušonicos (Rušenicos) piliakalnio kontūrai. Grįžkite į žvyrkelį ir keliaukite iki kitos sankryžos. Sankryžoje sukite į dešinę. Šis kelias veda į pusiasalį, kurį iš vienos pusės juosia Rušuono ežero Ūbelių įlanka, o iš kitos – Rušuono vandenys.

Tai viena gražiausių maršruto atkarpų. Pusiasalį slepia gražus pušynas, kai kur vietomis iškristas. Per pusiasalį keliukas veda pro ežerą ir įlanką. Rušuono ežero krante įrengta nedidelė poilsio vieta. Čia galima patogiai išsimaudyti, nes ežero dugnas balto smėlio, gilėja pamažu. Privažiavus Ūbelių įlanką atsiveria gražūs vaizdai į miškų apsuptas įlankas. Sovietmečiu šį pusiasalį labai mėgo Leningrado gyventojai: jie atvažiuodavo automobiliais ir palapinėse gyvendavo kelias savaites. Istoriškai šiame pusiasalyje gyvena sentikiai. Žinoma, taip pat kaip visoje Latgaloje, ir čia gyventojų mažėja, daug apleistų namų. Pasukę į kelią, kuris veda palei Ūbelių įlankos pietinį krantą, kalvos viršūnėje rasite Dudarų kapinaites. Čia galima susipažinti su sentikių laidojimo papročiais, kapinių kultūra ir tradicijomis.

Toliau mišku apsukite ratą pusiasaliu ir grįžkite į pažįstamą kelią, kuriuo išvažiuokite į sankryžą ir kelionę tęskite pasukę dešinėn. Jau nuvažiuota apie 20 km (19,6 km).

Kelias geras, nes pakeista danga, todėl važiuoti nėra sunku. Po 1,4 km kelias kerta griovį ar nedidelį upeliuką. Jis įteka į Gadrinkos ežerą, kurį per krūmus galima pamatyti dešinėje pusėje. Jeigu norite pasiekti ežerą, pavažiuokite šiek tiek į priekį ir pasukite dešinėn, užvažiuokite ant kalniuko ir vėl pasukite dešinėn – važiuokite, kol pasieksite ežero krantą.

Gadrinkos ežeras yra tarp miškų, todėl jo vanduo labai tyras ir auga daug vandens lelijų. Ežero vidutinis gylis yra vos 1 m, o maksimalus – 1,7 m. Gadrinkos ežeras sujungtas su Diunuokliu, tai iš tikrųjų Ūbelių įlankos įlanka, nuo Ūbelių įlankos atskirta 200 m ilgio sąsiauriu.

Pasigrožėję Gadrinkos ežeru, grįžkite į didįjį kelią ir tęskite kelionę. Tai neapgyvendinta ir nuošali vieta, todėl kelią dažnai perbėga miško gyventojai.

Už 1,6 km pamatysite pastatus ir nendrėmis apaugusį tvenkinį. Tai Kirkiliškės. Sveiki atvykę į Pušos seniūniją! Pavažiavę 0,4 km pasieksite ir pervažiuosite Pušicos upelį.

Kelias driekiasi per mišką, pavažiavę 1,1 km pamatysite Mušos tvenkinius. Vanduo išleistas, jie užaugę nendrėmis ir krūmokšniais. Dar po 0,9 km pasieksite Maltos–Priežmalės kelią. Jau iš viso nuvažiuota 26 km (25,83 km).

Pervažiuojame minėtą kelią ir skubame apžiūrėti Svatuovos ežerą. Tai antras didžiausias Pušos seniūnijos ežeras. Jo plotas 133 ha, didžiausias gylis – 6,1 m. Nuo kelio iki ežero tereikia nuvažiuoti vos 500 m. Ežero krantai lėkšti ir žemi, vietomis durpingi, dugnas lygus ir dumblėtas. Apžiūrėję ežerą grįžkite į kelią ir keliaukite Priežmalės ar pietų kryptimi. Kelias eina per miškus, kurie už 2 km baigiasi, prasideda lyguma. Išvažiavę iš miško pasieksite ne tiktai Pušos seniūnijos, bet ir Rėzeknės krašto ribas. Sveiki atvykę į Agluonos krašto Kastulinos seniūniją. Dar už 0,7 km į dešinę yra kelias, į kurį reikia sukti. Iš viso jau nuvažiuota 30 km.

Tęskite kelionę ir, nuvažiavę 0,7 km, pamatysite gražųjį Mušos ežerą. Aplenkę Mušos ežero pietinį galą pasukite prie tiltelio. Upelis, kurį pervažiuosite, jungia Geranimovos Ilzos ežerą su Rušuonu. Nuėjus nuo kelio, kairėje pusėje už kelių metrų prieisite Geranimovos Ilzos ežero šiaurinį krantą. Vasaromis jis labai užauga vandens žolėmis. Už upelio kelias staiga suka kairėn ir eina lygiagrečiai Geranimovos Ilzos ežero krantui. Nuo paties ežero sunku ką pamatyti, nes ežeras yra gilioje dauboje. Tai penktas pagal gylį Latvijos ežeras. Jo maksimalus gylis siekia 43 metrus.

Nuo tiltelio nuvažiavę apie 2,2 km dešinėje pamatysite lauko keliuką, kuriuo reikia pasukti ir važiuoti iki Blaževičių piliakalnio. Iki piliakalnio reikia važiuoti apie 0,8 km. Žiū, kaip piliakalnį aprašo Ernestas Brastinis savo 1928 metais išleistoje knygoje „Latvijas pilskalni: Latgale“. Teksto stilius originalus: „1 km nuo Blaževičių kaimo į pietus, kur pusiasalis toliausiai išsikiša stačiakampyje į vakarus, yra 12 m aukščio nedidelė kalva, jis vadinamas „Gorodoku“ ir priklauso jis minėtam Blaževičių kaimui (Kapinių sen., Daugpilio apsk.)“.

Šio piliakalnio viršus lygus ir pailgas: 65 m ilgio, 40 m pločio. Aukščiausi ir stačiausi vakariniai šlaitai Rušuono ežero pusėje. Rytų pusėje jie lėkšti ir todėl buvo įrengtos terasos. Dabar šlaitai ariami, nes viršūnėje yra dirva. Likę tik terasų galai šiaurrytiniame šlaite.

Įėjimas neaišku kur, tačiau jis galėjo būti tiktai nuožulniame šlaite rytuose.

Viršūnės šiaurinė pusė – pamirštas pūdymas, apaugęs menku miškeliu. Stačiame vakariniame šlaite medžių beveik nėra, todėl šlaitas atrodo dar statesnis. Pietinė pusė ariama, todėl kultūrinis sluoksnis labai arti paviršiaus, matyti daug akmenukų ir visokių šukių: storų ir plonų, žiestų ir lipdytų puodų, dekoruotų ir ne. Taigi galima daryti išvadą, kad piliakalnis buvo apgyvendintas pakankamai ilgai.

„Vienas žilagalvis pasakojo, kad Gorodoke žaisdami vaikai radę kelias metalines grandinėles ir žiedus. Tačiau arimuose nieko panašaus negalėjome atrasti“, – rašo Ernestas Brastinis. Kaip dabar atrodo Blaževičių piliakalnio apylinkės, atvykę čia galėsite pamatyti patys.

Apžiūrėję piliakalnį grįžkite į kelią ir važiuokite Geranimovos link apie 0,8 km.

Geranimovos dvaras iki I pasaulinio karo buvo nuostabi ampyro stiliaus pilis, o sovietmečiu buvo perstatyta, įrengta psichoneurologinė ligoninė. Dabar ten veikia socialinės paramos centras „Krastiņi“. Išlikęs Geranimovos dvaro parkas su liepų alėja.

Sankryžoje, kur išsišakoja trys keliai, važiuokite tiesiai – mažiausiai išvažinėtu. Nuvažiavę tuo keliu 1 km pasieksite sąsiaurį, skiriantį Rušuono ežerą nuo Biržkalnio (Kapinių, Berzgalės) ežero. Iš viso jau nuvažiuota 38 km (37,7).

Pervažiuokite tilteliu sąsiaurį ir kaimo keliuku pro namus važiuokite toliau, kol pasieksite vieškelį. Iki vieškelio Jaunagluona–Kapiniai teks važiuoti apie 1 km. Lietingomis dienomis ši kelio atkarpa gali būti pažliugusi, bet dviračiu lengvai išvažiuojama.

Vieškelyje pasukite dešinėn ir tęskite kelionę iki Berzgalės katalikų bažnyčios, kuri labai gerai matyti nuo kelio.

Berzgalės katalikų bažnyčia – viena gražiausių medinių bažnyčių Latvijoje ir įdomiausių Latgalos medinės architektūros paminklų. Ji seniausia visoje Agluonos seniūnijoje. Bažnyčios statybas inicijavo ir joms vadovavo tuometis parapijos kunigas Stefanas Mickevičius. Pamatai pakloti 1744 metais, baigta statyti 1750 metais, pašventinta 1751 metais Livonijos vyskupas Jozefas Domingas de Kozelskis-Puzika (Jozefs Domingas de Kozeļskis-Puzika) kaip Dievo užtarimo ir šv. Stefano ir šv. Laurencijaus globėjų bažnyčia. Pinigų bažnyčiai statyti davė Rėzeknės seniūnijos dvarininkai Sokolovskiai ir Vilniaus prelatas Heronimas Oskerko, kuriam priklausė Eisbahovos dvaras. Bažnyčią statė ūkininkai. Ji statyta iš rąstų, apkalta lentomis. Bažnyčioje yra 32 meno paminklai. Išlikęs XVIII amžiaus altorius ir vargonai. Kieme stovi XIX varpinė.

Apžiūrėjus bažnyčią, kelionę tęskite Jaunagluonos kryptimi. Už 4,7 km pasieksite Jaunagluoną.

Iki 1927 metų Jaunagluona vadinta Kameneca. Čia yra buvęs Kamenecos dvaro ansamblis – gyvenamasis pastatas, koplyčia, arklidės, mūro tvora. Tai XVIII amžiaus architektūros paminklas. Neogotikos stiliaus dvaro rūmai statyti 1875 metais. Jame gyveno Felherzamų, vėliau Pavlovičių ir Reutų giminės.

Rūmai statyti kaip trijų aukštų pastatas, Reutai jį perstatė ir šone pristatė 7 m aukščio bokštą, iš kurio vėliau stebėjo savo valstiečius. Dvarą supa 7,5 ha didžiulis parkas, jame daug tolimų kraštų medžių ir krūmų. 1929 metais čia įrengtas moterų vienuolynas ir gimnazija, o 1940 metais – mechanizacijos mokykla. Atkūrus nepriklausomybę dvaras grąžintas Agluonos katalikų parapijai.

Nuo dvaro rūmų vakarų kryptimi yra Kamenecos HES. Pradžioje Tartakos upėje 1833 metais buvo pastatytas malūnas, o 1930 metais Aloyzas Brokas (Aloizs Broks) pradėjo statyti elektrinė, nes reikėjo apšviesti vienuolyną ir gimnaziją. 1947 metais po didžiulių liūčių vandens lygis labai pakilo, užtvanka buvo sugriauta, nes beveik visi įrenginiai buvo mediniai ir nusidėvėję. 1948 m. lapkričio 5 d. atidaryta atnaujinta HES, pastatyta per 34 dienas. HES aptarnavo Agluonos ir Jaunagluonos apylinkes iki 1960 metų. Vėliau HES demontuota, nes buvo pastatyta Cirišo HES.

Dvaro parke už Kamenecos HES gatvelėje yra Didysis akmuo (Lielais akmens), jo ilgis 3,2 m, plotis 2,7 m, aukštis 1,5 m. Akmens viename šone stačiakampėje lentelėje lenkų kalba beveik neįskaitomas tekstas: „Šventojo Tėvo (popiežiaus) Klemenso XIII leidimu 1766 metais ant šios Petro uolos pastatyta koplyčia mūsų žemėje esančios Romos katalikų bažnyčios tikėjimo pavyzdžiu. Ji perkelta į dvarą, o šis akmuo ir davė jam pavadinimą Kameneca („Kamieniec“)“.

Šis užrašas rodo, kad ant akmens ar prie jo buvo katalikų koplyčia – maldos namai. Praėjusio amžiaus pradžios užrašai rodo, kad iš tiesų buvo ant akmens koplyčia, kur tilpo kelios dešimtys žmonių. Galbūt koplyčia nebuvo statyta ant akmens, galbūt jis stovėjo koplyčios viduje. Kituose šaltiniuose rašoma, kad žaibas akmenį perskėlęs pusiau ir koplyčia sugriuvusi. Kamenecos Didysis akmuo turi ir kulto akmens požymį – aukščiausioje vietoje yra cilindro formos duobė (30 cm skersmens, 30 cm gylio). Manoma, kad pirmiau akmuo iš tiesų buvo pagonių šventyklos dalis. Įvedus krikščionybę, t. y. nuo XVII a., pradėjus veikti jėzuitams, senosios šventyklos vietoje pastatyta koplyčia.

Už Jaunagluonos HES pusiasalyje Rušuono ežero krante yra vadinamasis Kartuvių kampas (Karatavu kakta). 1905 metų pavasarį Agluonos apylinkėse dvarus naikino ir dvarininkų miškus kirto valstiečiai iš Jasdvario ir Kapinių valsčiaus 16 sodžių. Dvarininkų pranešimų išgąsdintas, raminti sukilusių valstiečių Daugpilio krašte atvyko net Vitebsko gubernatorius su septyniomis kuopomis kareivių. Visi sukilimai prieš dvarininkus buvo slopinami. Iki 1930 metų Kartuvių kampe augo aukšta pušis, vadinamoji kartuvių pušis, ant kurios buvo kariami nepaklusnūs Kamenecos ir kitų dvarų valstiečiai bei iš Lenkijos atvaryti sukilėliai. Pušis vėliau buvo nupjauta, o vietos gyventojai tą vietą laikė paminklu, primenančiu dvarininkų savivalę. Netoli buvusios kartuvių pušies 1978 metais pastatytas atminimo akmuo su užrašu „1905 metų revoliucionierių bausmės vieta“.

Norintiems apžiūrėti Jaunagluoną ir istorines vietas, kaimo keliukais teks nuvažiuoti apie 2,5 km. Vėliau grįžkite į vieškelį ir pasukę dešinėn važiuokite Rušuonos link. Greitai priekyje pamatysite Rušuonos bažnyčios baltą bokštą, dešinėje tviskės gražusis Rušuono ežeras. Pravažiuokite pro Kristapinių kapinaites ir pasukite prie Rušuonos bažnyčios. Nuo Jaunagluonos jau nuvažiuota 4 km.

Archeologiniai paminklai, radiniai ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad Rušuonos valsčiaus centras buvo Rušuona (Vecrušuona). Tai vieta, kur kaip tik esate. 1456 metais minimas Rušuonos dvaras, priklausęs Johannesui Rėbinderiui (Johannes Rēbinders). Rušuonos valsčiui priklausė ir Agluona su apylinkėmis. Agluonos pavadinimas istoriniuose šaltiniuose pasirodė tik XVIII a.

XVI a pastatyta pirmoji Rušuonos medinė bažnyčia, viena seniausių Latvijoje. Naują medinę bažnyčią Rušuonoje senosios bažnyčios vietoje 1677 metais pastatė jėzuitai, padedant dvarininkams Sokolovskiams-Korabams. 1766 metais jos vietoje Rušuonos dvaro savininkė Ieva Selicka pastatė naują medinę bažnyčią ir vienuolyną, o 1816 metais už Ievos Selickos lėšas pastatyta dabartinė Rušuonos mūrinė bažnyčia su vienuolyno kompleksu. Bažnyčioje yra 4 meno paminklai, o rūsiuose buvo laidojami vienuoliai.

Rušuonos valsčius seniau buvo ne tik garsus latgalių administracinis ir ekonominis, bet ir dvasinis centras. Čia daug vietų, kurios vadinamos šventomis, kulto ar aukų vietomis. Iš čia matyti Didžioji sala (Upursala) ir joje esantis Aukų akmuo (Upurakmenis). Arčiausiai kranto yra Liepų sala, joje stovi archeologijos paminklas – gyvenvietė. Čia pat netoli ir Kurtuošo piliakalnis. Visi šie objektai akivaizdžiai įrodo, kad seniai ši vieta buvo labai svarbi. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Rušuona, per kurią ėjo tarptautinis prekybos kelias, kaip apgyvendinta vieta išaugo tokia didelė, kad turėjo net miesto teises.

Dešinėje tarp kelio ir Rušuono matyti vykdomos didžiulės statybos: tai savininkas rekonstruoja Rušuonos (Vecrušuonos) dvaro pastatą ir tvarko aplinką.

Rušuonos katalikų bažnyčia su Rušuonos dvaru jungia 218 m ilgio lieptas, ištvėręs ne vieną vėtrą. Rušuonos dvaro rūmai pastatyti 1903 metais. Tai vieno aukšto mūrinis pastatas, centrinė dalis – dviejų aukštų. Rušuonos dvaro rūmai – neorenesanso architektūros stiliaus pastatas, apsuptas gražaus, bet apleisto parko. Tikėkimės, kad naujieji savininkai sutvarkys ir parką.

Taigi iki Rušuonos bažnyčios jau nukeliavote 51 km. Prie bažnyčios pasukite į dešinę ir važiuokite tiesiai.

Po 1,3 km kairėje matyti namai. Už jų galima pamatyti didįjį Kurtuošo ežerą. Čia pat yra ir Kurtuošo piliakalnis. Piliakalnis jau seniai ariamas, todėl netekęs dalies kultūrinės istorinės reikšmės. Beje, ir vizualiai jį sunku atskirti iš bendro vaizdo.

Tai paskutinis objektas mūsų maršrute, po 1,2 km vėl atsidursite maršruto pradiniame taške, tai šį kartą ir finišas. Iš viso nuvažiuota apie 54 km.